absoliùtinti, traktuoti ką nors kaip absoliutų.
|
||||
|
absoliutizmas [pranc. absolutisme < lot. absolutus— besąlygis, neapibrėžtas]: 1. filos. pažiūra, kad tiesa, gėris ir grožis yra objektyvūs, nekintami, absoliutūs, nepriklauso nuo pažinimo subjekto nė nuo pažinimo sąlygų; 2. valstybės valdymo forma: visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui).   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Filosofijos terminai |  Kategorija: A |  Peržiūrėta: 20 |  Nėra komentarų | absoliutizúoti ↗ absoliutinti. absoliutùs [lot. absolutus]: 1. besąlygis, neribotas, nesantykinis, nepriklausomas; 2. visiškas, tobulas, pilnas, užbaigtas. absolveñtas [lot. absolvens (kilm. absolventis) — baigiantis], asmuo, baigęs specialiąją vidurinę arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą. absorbãtas, medžiaga (dujos), kurią sugeria absorbentas. absòrbcija [lot. absorptio — sugėrimas]: 1. bangų energijos mažėjimas, kai jos sklisdamos sąveikauja su medžiaga, pvz., šviesos Δ, garso Δ; 2. kai kurių augalų audinių funkcija — vandens ir jame ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas. absorbeñtas [lot. absorbens (kilm. absorbentis) — sugeriantis], skystis, sugeriantis (absorbuojantis) dujas. absòrberis, aparatas, kuriame sugėrimo (absorbcijos) būdu valomi, perskiriami dujų mišiniai, įsodrinami skysčiai. absorbtvas ↗ absorbatas. |
||||
|
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
Naujausi komentarai