Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Osfradijos

osfrãdijos [gr. osphrainomai — uostinėju], anat. moliuskų chem. jutimo organai.

Orbita

orbità [lot. apskritas kelias, rato pėdsakas]: 1. astr. kelias, kuriuo kosm. kūnas arba aparatas skrieja erdvėje aplink kt. kūną; 2. anat. akiduobė — kaukolės įduba, kurioje yra akies obuolys; 3*. ko nors veikimo, paplitimo sritis, sfera.

Meniskas

meniskas [gr. mēniskos — mėnulio pjautuvas]: 1. įgaubtas arba iškilas skysčio paviršius ploname vamzdelyje arba tarp 2 kietų sienelių; 2. iškilai įgaubtas arba įgaubtai iškilas lęšis; 3. anat. skaidulinės kremzlės plokštelė sąnaryje, pvz., kelio sąnario vidinis ir šoninis Δ; didina sąnario paslankumą.

Medialinis

mediãlinis [lot. medialis — vidurinis], anat. vidinis, esantis arčiau vidurinės išilginės kūno plokštumos.

Lateralinis

laterãlinis [lot. lateralis — šoninis]: 1. anat. šoninis; nutolęs nuo kūno vid. plokštumos; 2. lingv. Δ priebalsis — šoninis priebalsis, kurį tariant liežuvio galas prispaudžiamas prie dantų ar alveolių (kartais vidurinė liežuvio dalis — prie kietojo gomurio), o oro srovė eina vienu ar abiem liežuvio šonais, pvz., „l”.

Labirintas

labirintas [gr. labyrinthos]: 1. klaidus sudėtingo plano sen. statinys; 2. sudėtingas, dažn. spiralės pavidalo, geom. ornamento motyvas; 3. vingiuoti, medžiais apsodinti parko takai, vedantys į aikštę su fontanu; 4. anat. vidinė ausies dalis; susideda iš sraigės, prieangio ir 3 pusratinių kanalų; 5. sudėtinga, paini, klaidi padėtis, vieta, iš kurios sunku rasti išeitį, pvz., minčių Δ, gatvių Δ.

Kranialinis

kraniãlinis [gr. kranion — kaukolė]: 1. anat. kaukolinis; 2. anat. esantis arčiau galvos.

Konvergencija

konvergeñcij‖a [lot. convergens (kilm. convergentis) — susieinantis; suartėjantis], (su)panašėjimas, (su)artėjimas: 1. biol. negiminingų organizmų grupių išorinių požymių ir sandaros supanašėjimas per jų evoliuciją dėl panašių gyvenimo sąlygų; 2. anat. akių optinių ašių suartėjimas dėl akių obuolių pasisukimo vienas prieš kitą, žiūrint į arti esančius daiktus; 3. savaiminis įv. tautų panašių materialinės ir dvasinės kultūros elementų, reiškinių atsiradimas dėl vienodų geogr. sąlygų; 4. pagal buržuazinę sociologijos teoriją — tariamas ekonominių, socialinių, politinių ir ideologinių kapitalistinės ir socialistinės sistemos skirtumų nykimas dėl mokslo ir technikos revoliucijos; 5. geogr. vandenyno srovių sąlytis, pvz., Pasaulinio vandenyno ~os zonos; 6. geofizikoje — oro masių suartėjimas; 7. lingv. kurios nors kalbos garsų panašėjimas ar visiškas sutapimas; 8. lingv. panašių struktūrinių ypatybių atsiradimas tolimos giminystės ar negiminiškose kalbose dėl gretimos teritorijos ar ilgų kontaktų.

Konstriktorius

konstriktorius [lot. constricto — sutraukiu], anat. sutraukiamasis raumuo; uždaro natūralias kūno angas.

Kolateralės

kolaterãlės [lot. collateralis — esantis iš šono], anat. šoninės, aplinkinės kraujagyslės arba limfagyslės, kuriomis kraujas arba limfa teka, pasunkėjus arba nutrūkus tekėjimui pagr. kamienais.

Puslapis 3 iš 71234567