osfrãdijos [gr. osphrainomai — uostinėju], anat. moliuskų chem. jutimo organai.
|
||||
osfrãdijos [gr. osphrainomai — uostinėju], anat. moliuskų chem. jutimo organai. orbità [lot. apskritas kelias, rato pėdsakas]: 1. astr. kelias, kuriuo kosm. kūnas arba aparatas skrieja erdvėje aplink kt. kūną; 2. anat. akiduobė — kaukolės įduba, kurioje yra akies obuolys; 3*. ko nors veikimo, paplitimo sritis, sfera. meniskas [gr. mēniskos — mėnulio pjautuvas]: 1. įgaubtas arba iškilas skysčio paviršius ploname vamzdelyje arba tarp 2 kietų sienelių; 2. iškilai įgaubtas arba įgaubtai iškilas lęšis; 3. anat. skaidulinės kremzlės plokštelė sąnaryje, pvz., kelio sąnario vidinis ir šoninis Δ; didina sąnario paslankumą. mediãlinis [lot. medialis — vidurinis], anat. vidinis, esantis arčiau vidurinės išilginės kūno plokštumos. laterãlinis [lot. lateralis — šoninis]: 1. anat. šoninis; nutolęs nuo kūno vid. plokštumos; 2. lingv. Δ priebalsis — šoninis priebalsis, kurį tariant liežuvio galas prispaudžiamas prie dantų ar alveolių (kartais vidurinė liežuvio dalis — prie kietojo gomurio), o oro srovė eina vienu ar abiem liežuvio šonais, pvz., „l”. labirintas [gr. labyrinthos]: 1. klaidus sudėtingo plano sen. statinys; 2. sudėtingas, dažn. spiralės pavidalo, geom. ornamento motyvas; 3. vingiuoti, medžiais apsodinti parko takai, vedantys į aikštę su fontanu; 4. anat. vidinė ausies dalis; susideda iš sraigės, prieangio ir 3 pusratinių kanalų; 5. sudėtinga, paini, klaidi padėtis, vieta, iš kurios sunku rasti išeitį, pvz., minčių Δ, gatvių Δ. kraniãlinis [gr. kranion — kaukolė]: 1. anat. kaukolinis; 2. anat. esantis arčiau galvos. konvergeñcij‖a [lot. convergens (kilm. convergentis) — susieinantis; suartėjantis], (su)panašėjimas, (su)artėjimas: 1. biol. negiminingų organizmų grupių išorinių požymių ir sandaros supanašėjimas per jų evoliuciją dėl panašių gyvenimo sąlygų; 2. anat. akių optinių ašių suartėjimas dėl akių obuolių pasisukimo vienas prieš kitą, žiūrint į arti esančius daiktus; 3. savaiminis įv. tautų panašių materialinės ir dvasinės kultūros elementų, reiškinių atsiradimas dėl vienodų geogr. sąlygų; 4. pagal buržuazinę sociologijos teoriją — tariamas ekonominių, socialinių, politinių ir ideologinių kapitalistinės ir socialistinės sistemos skirtumų nykimas dėl mokslo ir technikos revoliucijos; 5. geogr. vandenyno srovių sąlytis, pvz., Pasaulinio vandenyno ~os zonos; 6. geofizikoje — oro masių suartėjimas; 7. lingv. kurios nors kalbos garsų panašėjimas ar visiškas sutapimas; 8. lingv. panašių struktūrinių ypatybių atsiradimas tolimos giminystės ar negiminiškose kalbose dėl gretimos teritorijos ar ilgų kontaktų. konstriktorius [lot. constricto — sutraukiu], anat. sutraukiamasis raumuo; uždaro natūralias kūno angas. kolaterãlės [lot. collateralis — esantis iš šono], anat. šoninės, aplinkinės kraujagyslės arba limfagyslės, kuriomis kraujas arba limfa teka, pasunkėjus arba nutrūkus tekėjimui pagr. kamienais. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai