kaudãlinis [lot. cauda — uodega], anat. uodeginis, esantis arčiau kūno uodegos.
|
||||
kaudãlinis [lot. cauda — uodega], anat. uodeginis, esantis arčiau kūno uodegos. kardiãlinis [lot. cardialis < gr. kardia — širdis], anat. širdinis. kãpsulė [pranc. capsule < lot. capsula — dėžutė], apvalkalas: 1. anat. plėvelė arba maišelis, gaubiantis žmogaus ir gyvūnų organus arba jų dalis, pvz., sąnario Δ, inksto riebalinė ir skaidulinė Δ, t. p. patologinius auglius (audinyje įsikerojusius parazitus, svetimkūnius); 2. kai kurių bakterijų ląstelių apvalkalėlis; susidaro iš gleivių, kurias išskiria bakterijos ląstelės sienelė; saugo bakteriją nuo nepalankių sąlygų; 3. apvalkalėlis, į kurį įdaromi nemalonaus kvapo ar skonio vaistai; daromas iš krakmolo arba želatinos; virškinamajame trakte ištirpsta; 4. tam tikras apvalkalas, indas, pvz., šovinio Δ (indelis su smūgiui, slėgiui, kibirkščiai jautria sprogstamąja medžiaga); 5. JAV — erdvėlaivio, raketos nuleidžiamasis aparatas. formãcija [lot. formatio — pavidalo suteikimas, kūrimas]: 1. darinys, tam tikra visuomenės ist. raidos stadija, pakopa, pvz., feodalizmas; 2. geol. uolienų kompleksas, tam tikromis tektoninėmis sąlygomis susidaręs dideliame plote per vieną ilgą geol. laikotarpį; 3. anat. darinys, tam tikra struktūra, pvz., tinklinė Δ. flèksorius [lot. flexor — lenkėjas], anat. lenkiamasis raumuo. fleksūrà [lot. flexura — linkis]: 1. anat. linkis, pvz., žarnos Δ; 2. Žemės plutos sluoksnių pinoto išlinkimas; dažn. vertikalusis. fibrilės [lot. fibrilla — skaidulėlė], skaidulėlės: 1. anat. nervinių, raumeninių ir kai kurių kitų ląstelių arba tarpląstelinės medžiagos skaidulėlės, pvz., neurofibrilės, miofibrilės; 2. bot. trumpos siūliškos išaugos kai kurių kerpių gniužulo paviršiuje. epitèlis [↗ epi… + gr. thēlē — spenys]: 1. anat. dengiamasis audinys; dengia žmogaus ir gyvūnų odos paviršių, iškloja su išore susisiekiančias kūno vidaus ertmes; 2. augalų gemalo siurbiamasis audinys; 3. liaukinės ląstelės, išklojančios augalų sakotakius; 4. bot. vidinis dulkializdžio ir sėklapradžio branduolėlio ląstelių sluoksnis. epidèrmis [↗ epi… + gr. derma — oda]; 1. anat. žmogaus ir stuburinių gyvūnų paviršinis odos sluoksnis; 2. bot. aukštesniųjų augalų antžeminių organų išorinis dengiamasis audinys. ependimà [gr. ependyma — viršutinė danga], anat. plona plėvelė, išklojanti galvos smegenų skilvelius ir nugaros smegenų centr. kanalą. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai