Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Kvazigeoidas

kvazigeòidas [↗ kvazi… + ↗ geoidas], Žemės figūra, kuri nustatoma astr. gravimetriniu niveliavimu arba iš gravimetrinės nuotraukos.

Kulminacija

kulminãcija [lot. culmen (kilm. culminis) — viršūnė]: 1. didžiausio pakilimo, įtempimo akimirka; didžiausias aukštis; 2. astr. šviesulio perėjimo per dangaus dienovidinį momentas; 3. lit. kūrinio, spektaklio, filmo struktūros elementas — didžiausios įtampos momentas veiksmo raidoje, po kurio ppr. seka atomazga.

Kulminuoti

kulminúoti [↗ kulminacija]: 1. astr. pereiti per dienovidinį, t.y. būti aukščiausiai virš horizonto arba žemiausiai po horizontu; 2*. pasiekti aukščiausią tašką, viršūnę.

Krateris

krãteris [gr. kratēr]: 1. taurės arba varpo pavidalo sen. graikų indas su žema koja, plačiu kaklu ir liemeniu, dviem voliutos pavidalo ąsomis; 2. geol. vulkano viršūnėje esanti taurės arba piltuvo pavidalo dauba, kurios dugne yra vulkano stemplė; 3. astr. apvali Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Veneros paviršiaus vulkaninės arba meteoritinės kilmės dauba; 4. fiz. piltuviškas įdubimas teigiamo anglies elektrodo gale (susidaro, tekant nuolatinei el. srovei).

Konfigūracija

konfigūrãcija [lot. configuratio — išdėstymas]: 1. išorinis vaizdas, kontūras; 2. tarp savęs susijusių daiktų išsidėstymas; 3. astr. žvaigždžių, Saulės, planetų, Mėnulio ir kt. kosm. kūnų regimoji tarpusavio padėtis dangaus sferoje; 4. fiz. atomo ar molekulės elektronų pasiskirstymas orbitalėse; 5. mat. plokštumos taškų ir tiesių sistema, pasižyminti tuo, kad per kiekvieną tašką praeina tiek pat tiesių ir kiekvienoje tiesėje yra tiek pat taškų, arba analogiška erdvės taškų, tiesių ir plokštumų sistema; 6. žodžių klasių junginys, panaudojamas automatinei sakinio analizei mašininiame vertime.

Komparatorius

komparãtorius [lot. comparator — lygintojas], matavimo priemonė, kuria matuojamasis dydis lyginamas su etalonu: 1. metrologijoje — prietaisas ilgių matams ir matavimo prietaisų parodymams tikrinti; 2. chem. prietaisas spalvotų tirpalų spalvai palyginti; 3. astr. prietaisas, kuriuo lyginamos dvi skirtingu laiku gautos to paties dangaus sklypo fotografijos, vieną jų laikant etalonu; 4. ↗ radiokomparatorius.

Koma

komà1 [gr. komē — plaukai]: 1. optinė sistema gauti vienai atvaizdo aberacijai; 2. astr. kometos skraistė (branduolio dujų apvalkalas, kartu su branduoliu sudarantis kometos galvą).

Kolimacija

kolimãcija [lot. collimatio < iškr. lot. collineo — nukreipiu tiesiai]: 1. fiz. siauro lygiagretaus spindulių (elektromagnetinių bangų) ar dalelių (atomų, elektronų ir kt.) pluošto sudarymas optiniu kolimatoriumi; 2. astr. optinio prietaiso paklaida, susidaranti dėl to, kad prietaise vamzdžio sukimosi ašis nėra tiksliai statmena jo optinei ašiai.

Kolimatorius

kolimãtorius [↗ kolimacija]: 1. optinis įtaisas, turintis objektyvą arba įgaubtą veidrodį, lygiagretiems šviesos spinduliams gauti; 2. astr. mažas teleskopas, kurio objektyvo židinio plokštumoje yra sukryžiuoti siūlai arba šviesus taškas; šviesos šaltinio spinduliai, perėję per objektyvą, yra lygiagretūs; Δ įtvirtinamas horizontaliai, prieš dienovidinio arba pasažinį instrumentą.

Kolapsaras

kolapsãras [↗ kolapsas], astr. juodoji skylė — mažo skersmens (apie 20 km) tankus (1014—1015 g/cm3) kosm. kūnas, susidaręs po didelės masės žvaigždės gravitacinio kolapso.