Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Prelatas

prelãtas [lot. praelatus — turintis pirmenybę, paskirtas viršininku, vyresniuoju]: 1. katalikų ir kai kurių protestantų bažnyčių dvasininkas, einantis aukščiausias bažn. pareigas (patriarchas, arkivyskupas, metropolitas, vyskupas); 2. aukšto rango katalikų dvasininkų garbės arba ypatingas teises teikiantis titulas; 3. katalikų dvasininkas, valdantis iš vyskupijos išskirtą ir vyskupui nepavaldžią teritoriją.

Patrologija

patrològija [gr. patēr (kilm. patros) — tėvas + ↗ …logija], krikščionių teologijos skyrius, tiriantis bažn. tėvų gyvenimą ir raštus; tų raštų rinkiniai.

Pančajatas

pančajãtas [hindi k. panjčājat < skr. panjča — penki], Indijoje — taryba, vadovaujanti kastai, bažn. organizacijai, ž. ū. kooperatyvui ar kt. organizacijai; kai kuriose P. Azijos šalyse — savivaldos organas.

Ordinaras

ordinãras1 [lot. ordinarius — eilinis, etatinis], katalikų bažnyčios pareigūnas, vykdantis tam tikroje teritorijoje bažn. jurisdikciją, ppr. vyskupas, valdantis dieceziją.

Oficialas

oficiãlas [lot. oficialis — smulkus valdininkas]: 1. sen. Romoje — valdininkas prie kurio nors aukšto ↗ magistrato (1); 2. katalikų bažnyčioje vid. amžiais — valdininkas prie vyskupo pasaulietiniams reikalams tvarkyti; bažn. teisėjas.

Oficiumas

oficiumas [lot. officium — moralinė pareiga]: 1. bažn. pareigybė; pareigos, įeinančios į šią pareigybę; 2. brevijoriaus skaitymas; 3. maldų, kalbamų įvairiu dienos metu (dažn. bendrai), rinkinys.

Nomokanonas

nomokanònas [gr. nomokanōn < nomos — įstatymas + kanōn — taisyklė], Bizantijos kanonų teisės rinkinys, kurį sudaro imperatorių nutarimai dėl bažnyčios ir bažn. kanonai.

Nihil obstat

nihil obstat [lot.], niekas nekliudo (bažn. cenzūros formulė, reiškianti leidimą spausdinti leidinį).

Mišios

mišios [lenk. msza < lot. missa — pasiųsta]: 1. katalikų, stačiatikių ir kai kurių kitų krikščionių svarbiausios pamaldos; 2. bažn. muzikos žanras; vokalinis arba vokalinis instrumentinis ciklinės formos kūrinys.

Ministrantas

ministrántas [lot. ministrans (kilm. ministrantis) — (pa)tarnaujantis], bažn. berniukas, per pamaldas patarnaujantis katalikų kunigui.