Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Metriza

metriz‖à [pranc. maîtrise < maître — mokytojas], XV—XVIII a. Prancūzijos ir Nyderlandų muz. mokykla, rengianti bažn. giedotojus; ~oje dar buvo mokoma ir groti vargonais, dėstoma muz. teorija.

Metropolija

metropòlija [gr. mētropolis < mēter — motina + polis — miestas]: 1. sen. Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu (jų nevaldė, bet, esant reikalui, atliko globėjo ar arbitro funkcijas); 2. valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu 3. ↗ metropolis; 4. katalikų, stačiatikių bažn. provincija, valdoma arkivyskupo metropolito.

Menonitai

menonitai, protestantų sekta; Δ skelbia nusižeminimą, nepripažįsta prievartos, bažn. hierarchijos, neina kar. tarnybos, valst. pareigų, jiems būdinga moralinis rigorizmas; atsirado XVI a. 3—4 dešimtmetyje Nyderlanduose kaip anabaptistų atskala, vadovaujama pastoriaus Meno Simonso (Menno Simons; 1496—1561); daugiausia yra JAV, Kanadoje, Olandijoje, VFR.

Martirologijus

martirològija [lot. martyrologium — kankinių katalogas]: 1. katalikų bažnyčios liturgijos knyga, kurioje trumpai aprašomos krikščionių kankinių istorijos, pateikiama duomenų apie bažn. šventes; 2. kančių, persekiojimų, pvz., hitlerininkų žiaurumo aukų, istorijos, persekiotų asmenų sąrašai.

Liturgika

litùrgika, mokslas, tiriantis ir aiškinantis liturgiją (bažn. apeigas).

Konsistorija

konsistòrija [lot. consistorium — pasitarimo, susirinkimo vieta]: 1. Romos imperatoriaus taryba; jos rinkimosi vieta; 2. popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas visai katalikų bažnyčiai rūpimiems klausimams aptarti; 3. evangelikų liuteronų bažn. adm. organas; 4. ikirevoliucinės Rusijos stačiatikių vyskupijos įstaiga, atliekanti bažn. administracijos ir bažn. teismo funkcijas.

Kartuliarijus

kartuliãrijus [lot. chartularium < charta — dokumentas, raštas], vid. amžių V. Europoje — bažn. institucijų (dažn. vienuolynų) įvairių turtinių santykių (žemėvaldos, fundacijų bažnyčioms ir vienuolynams) dokumentų nuorašų rinkinys.

Kantorius

kañtorius [lot. cantor — giedotojas]: 1. protestantų bažnyčioje — choro vadovas, dirigentas ir giedojimo mokytojas, vargonininkas; neretai bažn. muzikos autorius; 2. žydų sinagogoje — svarbiausiasis giedotojas solistas, kuris kartais vadovauja chorui; 3. katalikų bažnyčioje vid. amžiais — giedotojas solistas, choro vadovas.

Investitūra

investitūrà [lot. investitura < investio — aprengiu]: 1. ist. feodo arba ↗ leno1 (1) perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis; 2. katalikų dvasininko paskyrimo bažn. pareigoms aktas; kartu su vyskupo arba abato titulu dvasininkas gaudavo teisę valdyti žemės valdą (feodą, leną).

Inkvizicija

inkvizicija [lot. inquisitio — tardymas]: 1. katalikų bažnyčios teisinis politinis institutas kovai su bažn. priešais ir eretikais; 2*. žiaurus kankinimas.

Puslapis 3 iš 41234