Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Natūralizmas

natūralizmas [pranc. naturalisme < lot. naturalis — įgimtas, gamtinis]: 1. XIX a. paskutinio ketvirčio literatūros, teatro, dailės srovė, kurios pagrindinis principas buvo objektyvus ir tikslus tikrovės vaizdavimas; natūralistai socialinius prieštaravimus laikė biologinės kovos dėl būvio išraiška, daug dėmesio skyrė veikėjų fiziologinei prigimčiai, liguistiems psichikos reiškiniams, detaliai vaizdavo vargingųjų visuomenės sluoksnių buitį, reiškė demokratines idėjas; 2. paviršutiniškas, be gilesnio idėjinio įprasminimo, tikrovės, ypač buities ir niūrių, liguistų gyvenimo reiškinių (smurto, žiaurumo, sekso) vaizdavimas meno kūriniuose; tokių tendencijų yra įvairių laikotarpių literatūroje, teatre, dailėje; 3. filos. kryptis, tikrovę aiškinanti natūraliomis priežastimis, jos reiškinius — gamtos dėsniais; 4. sociologijos kryptis, visuomenę laikanti gamtos dalimi, gamtos dėsnius — lemiančiais visuomeninius procesus.

Monizmas

monizmas [gr. monos — vienas, vienintelis], filos. kryptis, aiškinanti tikrovę 1 pagrindu (materialiu arba dvasiniu).

Monadizmas

monadizmas, filos. ↗ monadologija.

Moizmas

moizmas, kinų filos. mokykla, egzistavusi V—II a. pr. m. e.; konfucianizmo opozicija; pradininkas Mo Dzė (Mo Zi; 479—400 pr. m. e.).

Misticizmas

misticizmas [↗ mistika], pažiūra, kad gamtos ir visuomenės reiškinių pagrindą sudaro paslaptingas, jutimais nesuvokiamas ir protu nepaaiškinamas antgamtinis pradas; tą pažiūrą bei mistinį pasaulio suvokimą (mistiką) pripažįstančios ir ja aiškinančios pasaulį teol. ir filos. doktrinos.

Mimansa

mimánsa [skr. samprotavimas, svarstymas], viena iš 6 pagrindinių ortodoksinių indų filos. sistemų.

Miletiečiai

miletiẽčiai, pirmoji gr. filos. mokykla, gyvavusi VI a. pr. m. e. Mileto (Milētos) mieste; būdinga naivusis materializmas ir stichinė dialektika.

Metempsichozė

metempsichòzė [gr. metempsychōsis — sielų persikėlimas], rel. filos. pažiūra, pripažįstanti, kad mirusio žmogaus siela persikelianti į kitą užgimusį organizmą (žmogų, žvėrį, augalą); Δ yra brahmanizmo, induizmo ir kai kurių kt. religijų sudėtinė dalis.

Metafilosofija

metafilosòfija [↗ meta… + ↗ filosofija], filos. teorija, filosofiją aiškinanti kaip specifinę, neistorišką žinių sritį.

Metafizika

metafizika [gr. (ta) meta (ta) physika — tai, kas seka po fizikos; taip buvo pavadinti Aristotelio kūriniai, pasirodę po jo „Fizikos”]: 1. kai kurių idealistinės filosofijos krypčių skiriama filos. dalis, tirianti vad. antjutiminius būties ir pažinimo pradus; 2. mąstymo metodas, atskleidžiantis reiškinius tik jų pastovumo ir mechaninių bei kiekybinių ryšių aspektu; 3. abstrakčios spekuliacijos, sudėtingi, bet tušti bendri samprotavimai, nesusieti su tikrove.

Puslapis 6 iš 13« Pirmas...234567891011...Paskutinis »