Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Fokusas

fòkusas1 [lot. focus — židinys]: 1. fiz. ntk. židinys — taškas, kuriame susirenka optinę sistemą perėję lygtagretūs spinduliai; 2. lingv. kalbos garso susidarymo vieta (kalbos aparate).

Fluidas

fluidas [lot. fluidus — tekantis]: 1. skystis; 2. fiz. hipotetinis skystis, kuriuo iki XVIII a. buvo aiškinami magnetizmo, elektros reiškiniai; 3. spiritizme — psichinė srovė, spinduliuojanti iš žmogaus kūno.

Fazė

fãz‖ė [gr. phasis — patvirtinimas, pasirodymas]: 1. kurio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kokio nors kitimo stadija, tarpsnis; 2. ist. proceso laikotarpis; 3. termodinaminės sistemos dalis, kurios fiz. ir chem. savybės, nepriklausančios nuo medžiagos kiekio, yra visuose taškuose vienodos, pvz., skysčio ir jo garų sistema sudaro dvi ~es; 4. virpesių ir bangų teorijoje — vienas dydžių, apibūdinančių virpesius kiekvienu laiko momentu; 5. elektrotechnikoje — viena kintamosios srovės grandinių, sudarančių daugiafazę el. sistemą; 6. astr. kurio nors periodinio reiškinio momentas; susijęs su dangaus kūno, kurį apšviečia Saulė, pavidalo kitimu, pvz., Mėnulio Δ, planetų Δ.

Fazinis

fãzin‖is, fiz. susijęs su medžiagos faze, pvz., Δ virsmas, ~ė pusiausvyra; susijęs su virpamojo proceso faze, pvz., Δ greitis.

Eteris

èteris [gr. aithēr]: 1. sen. graikų filosofijoje — ypatinga dangaus stichija (skirtinga nuo vandens, žemės, oro ir ugnies), pradas, judinantis dangaus kūnus; 2. sen. graikų mitologijoje — viršutinis, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, dievų buveinė; 3. fiz. iki XX a. pr. gyvavusi filosofijos ir fizikos sąvoka, reiškusi jutimais nesuvokiamą medžiagą, tarpinę aplinką, kurios pilna pasaulio ertmė; 4. org. junginys C2H2—O—C2H5, dietilo eteris; bespalvis, labai lakus skystis; 5*. erdvė, kuria sklinda radijo bangos.

Ešeletas

ešelètas [pranc. èchelette — laipteliai], fiz. plokščia difrakcijos gardelė, kurios rėžiai yra laiptuotos formos.

Ešelonas

ešelònas [pranc. échelon < échelle — kopėčios]: 1. kariuomenės ar jos vieneto rikiuotės į gilumą skaidinys, pvz., pirmasis, antrasis Δ; 2. masinio gabenimo, pervežimo traukinys, automobilių kolona, pvz., karinis Δ, pabėgėlių Δ; 3. fiz. laiptinė difrakcijos gardelė (interferencinis spektroskopas, susidedantis iš vienodo storio plokščių stiklo arba kvarco plokštelių, sudėtų taip, kad jų galai sudarytų pakopas).

Entropija

entròpija [gr. en — viduje + tropē — posūkis, pavirtimas]: 1. fiz. termodinaminės sistemos būseną apibūdinantis kintamasis dydis; išreiškia izoliuotos sistemos reiškinių negrįžtamumą; 2. informacijos teorijoje — bandymo rezultato neapibrėžtumo matas.

Entalpija

entálpija [gr. enthalpō — šildau, kaitinu], fiz. termodinaminės sistemos būseną apibūdinantis kintamasis dydis, kurio nepriklausomi kintamieji yra termodinaminės sistemos entropija, slėgis, dalelių skaičius ir apibendrintosios jėgos.

Energija

enèrgija [gr. energeia — veikimas]: 1. fiz. materijos judėjimo matas; sistemos gebėjimas atlikti darbą; 2. veiklumas, atkaklumas, ryžtingumas.