Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Ichtiofauna

ichtiofáuna [↗ ichtio… + ↗ fauna], kurio nors vandens baseino, jo dalies arba tam tikro Žemės geol. laikotarpio žuvų visuma.

Horizontas

horizòntas [gr. horizōn (kilm. horizontos) — atribojantis]: 1. akiratis; 2. astr. svorio krypčiai statmenos plokštumos (horizonto plokštumos) ir dangaus sferos susikirtimo linija; 3. geol. uolienų sluoksnis ar kelių sluoksnių kompleksas, susidedantis iš keleto vienodo amžiaus svitų arba vienodo amžiaus skirtingų facijų uolienų; regioninis stratigrafinis vienetas; 4. ksb. viename lygyje esančių horizontalių kasinių visuma; 5. upių, ežerų ir jūrų vandens lygis, aukštis; vandens Δ; 6*. žinių, idėjų, galimybių ir veikimo platumas, perspektyvos.

Holocenas

holocènas [gr. holos — visas + kainos — naujas], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros kvartero periodo jauniausia, poledyninė epocha.

Hipergenezė

hipergenèzė [↗ hiper… + ↗ genezė], geol. hipergeniniai procesai — mineralų ir uolienų chem. ir fiz. kitimas bei antrinis jų susidarymas dėl atmosferos, hidrosferos ir biosferos poveikio.

Hipergeninis

hipergèninis [↗ hiper… + ↗ …geninis], geol. Δ procesas, kitaip ↗ hipergenėzė.

Hidroterminis

hidrotèrmin‖is [↗ hidroterma], geol. susijęs su karštų gelminių vandens tirpalų veikla, pvz., ~iai procesai (procesai, kuriuos sukelia Žemės plutoje esantys karšti tirpalai), ~iai telkiniai (naudingųjų iškasenų telkiniai, susidarę iš karštųjų tirpalų nuosėdų).

Heteromorfizmas

heteromorfizmas [↗ hetero.. + gr. morphē — forma], geol. vienodos cheminės, bet skirtingos mineralinės sudėties uolienų susidarymas iš tos pačios medžiagos, bet skirtingomis sąlygomis.

Halmirolizė

halmirolizė [gr. halmyros — sūrus + ↗ …lizė], geol. povandeninis dūlėjimas — jūrinių nuosėdų kitimas dėl druskų ir dujų poveikio.

Gruntas

gruñtas [vok. Grand — pagrindas]: 1. geol. uolienų sluoksnis, esantis po dirvožemiu; 2. upės, ežero dugnas; 3. medžiaga, kuria ištepamas, įtrinamas daikto paviršius prieš dažymą, lakavimą, tapymą; apatinis apdailos sluoksnis; 4. medžiaga, kuria aptraukiamos tam tikros paviršiaus vietos, kad po ėsdinimo jos būtų iškilios; vart. klišėms (grafikoje, poligrafijoje), spausdintinėms plokštėms (radioelektronikoje) gaminti.

Granuliometrinis

granuliomètrin‖is [↗ granulės + gr. metreō — matuoju], geol. susijęs su uolienų, dirvožemio skirtingo dydžio dalelių kiekiu, pvz., ~ė sudėtis, ~ė analizė.