Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

šlifas

šlifas [vok. Schliff]: 1. metalo arba jo lydinio makrostruktūros ir mikrostruktūros tyrimo bandinys, kurio paviršius nušlifuotas (kartais ir nupoliruotas) ir išėsdintas rūgštimi arba šarmu; 2. geol. plona, gerai nušlifuota uolienos arba mineralo plokštelė, tinkama tirti poliarizaciniu mikroskopu.

Šariažas

šariãžas [pranc. charriage], geol. didelis lėkštas Žemės plutos sluoksnių antstūmis (Žemės plutos blokai užstumiami nuolaidžių paviršiumi vienas ant kito); tektoninė danga.

Svita

svità [pranc. suite]: 1. žymaus asmens, aukšto pareigūno palydovai; palyda; 2. geol. vienodo senumo uolienų sluoksnių kompleksas, susidaręs panašiomis sąlygomis; regioninis stratigrafinis vienetas.

Substratas

substrãtas [lot. substratum — patiesalas, pagrindas]: 1. bendras reiškinių buvimo, jų struktūros panašumo, jų vienumo pagrindas; 2. vietinė kalba, išstumta kalbos atėjūnės, bet ją paveikusi, arba vietinės kalbos pėdsakai kalboje atėjūnėje, pvz., keltiškas Δ pranc. kalboje; 3. biol. pagrindas (daiktas arba medžiaga), ant kurio gyvena augalas, mikroorganizmas ar gyvūnas; 4. geol. pamatas, pagrindas, ant kurio kas nors slūgso; 5. medžiagos, su kuriomis sąveikauja fermentai.

Struktūra

struktūrà [lot. structura]: 1. daikto dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys; sandara; 2. objekto arba reiškinių sistemos sandara, atsieta nuo jų kilmės, funkcijų, elementų, požymių; 3. lit. kūrinio sandara, jo elementų organizacija, tarpusavio ryšiai, santykiai; 4. geol. uolienų sandaros požymiai, kuriuos sąlygoja jas sudarančių mineralų ir jų agregatų forma, dydis, išsidėstymas; 5. uolienų slūgsojimo erdvinė forma.

Stratotipas

stratotipas [stratum + ↗ tipas], geol. kokio nors stratigrafinio padalinio uolienų tipinis pjūvis.

Stratifikacija

stratifikãcija [lot. stratum — sluoksnis + facio — darau]: 1. vertikalusis temperatūros pasiskirstymas atmosferoje; 2. geol. kūno dalių padėtis (išsidėstymas) vertikaliajame pjūvyje, susisluoksniavimas; 3. hidrologijoje — vertikalusis vandens sluoksnių pasiskirstymas pagal fiz. savybes; 4. augalų sėklų dygimo spartinimas, prieš sėją laikant jas drėgname smėlyje, žemesnės arba normalios temperatūros sąlygomis; 5. burž. sociologijoje — visuomenės susiskaidymas į socialinius sluoksnius (vad. stratus) pagal išsilavinimą, profesiją, darbo užmokestį ir pan.

Sistema

sistemà [gr. systēma — sandara; junginys]: 1. planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija; 2. filos. reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip savarankišką vientisą darinį; 3. geol. per tam tikrą geol. periodą susidariusių uolienų visuma su tam tikros būdingos augalijos ir gyvūnijos suakmenėjimų kompleksais; geologinė Δ; 4. bendros funkcijos susietų organų visuma; pvz., nervų Δ; 5. visuomeninė santvarka; 6. organizaciškai sujungtų ūkinių vienetų ir įstaigų visuma; 7. fizikos tiriamas, sąlygiškai izoliuotas nuo kitų realus materialus objektas.

Singenetinis

singenètin‖is [gr. syn – kartu + ↗ genetinis], geol. susidaręs kartu arba tuo pačiu metu, pvz., ~iai mineralai.

Silūras

siluras [pagal Velse (D. Britanija) gyvenusios keltų genties — silūrų — pavadinimą], Žemės geol. istorijos paleozojaus eros III periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema.