Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Morfografija

morfogrãfija [morphē + ↗ …grafija], mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus reljefo formų geom. pavidalą, pagal jį jas klasifikuojantis ir sisteminantis.

Mediana

medianà [lot. vidurinė]: 1. geom. pusiaukraštinė — atkarpa, jungianti trikampio viršūnę su priešingos kraštinės viduriu; 2. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje — vidutinė (centrinė) atsitiktinio dvdžio reikšmė.

Meandra

meándra [pagal labai vingiuotos Didžiojo Mendero (gr. Maiandros) upės Turkijoje pavadinimą]: 1. geogr. kilpos pavidalo upės vingis; 2. geom. motyvų (stačiais kampais lenktų arba spiralinių linijų) ornamentas; būdingas sen. graikų, klasicizmo dailei.

Masverkas

mãsverkas [vok. Masswerk], dekoratyvinis gotikinės architektūros elementas; ažūrinis geom. motyvų arba stilizuotų lapų ornamentas iš akmens arba plytų.

Markšeiderystė

markšeiderỹstė [vok. Markscheiderei < Mark — riba + scheiden — skirti], kasybos sritis, kuri naudingųjų iškasenų žvalgybos ir eksploatacijos, kasybos įmonių, kitų statinių bei įrenginių statybos techn. uždaviniams spręsti naudoja žemės paviršiaus ir kasinių geom. matavimus.

Lučizmas

lučizm‖as [rus. luč — spindulys], XX a. pr. rusų dailės kryptis, artima geom. abstrakcionizmui; ~o kūriniai — susikertančių linijų ir geom. plokštumų kompozicijos.

Labirintas

labirintas [gr. labyrinthos]: 1. klaidus sudėtingo plano sen. statinys; 2. sudėtingas, dažn. spiralės pavidalo, geom. ornamento motyvas; 3. vingiuoti, medžiais apsodinti parko takai, vedantys į aikštę su fontanu; 4. anat. vidinė ausies dalis; susideda iš sraigės, prieangio ir 3 pusratinių kanalų; 5. sudėtinga, paini, klaidi padėtis, vieta, iš kurios sunku rasti išeitį, pvz., minčių Δ, gatvių Δ.

Kongruencija

kongrueñcija [lot. congruentia]: 1. atitikimas, sutapimas; 2. geom. dviparametrė kreivių šeima.

Kongruentus

kongruent‖ùs [lot. congruens (kilm. congruentis) — sutampantis], geom. toks pat, sutampantis, kai uždedamas ant kito, pvz., ~čios figūros (geom. figūros, kurios, uždėtos viena ant kitos, sutampa).

Konfokalus

konfokal‖ùs [↗ kon… + ↗ fokusas1], geom. turintis bendrą židinį, pvz., ~ios kreivės (kūgio pjūviai, turintys bendrus židinius).

Puslapis 3 iš 41234