Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Licentia poetica

licentia poetica [sk. licencija poetika; lot.], poetinė laisvė — galimybė poezijos kūrinyje retkarčiais nukrypti nuo bendrinės kalbos normų, pvz., nepaisyti žodžio kirčio, pavartoti pasenusią gram. formą, arba eilėdaros taisyklių.

Kategorija

kategòrija [gr. katēgoria — nurodymas, apibrėžimas]: 1. svarbiausia ir bendriausia mokslo sąvoka; 2. vienas svarbiausių, bendriausių tikrovės reiškinių egzistavimo aspektų, išreikštų sąvokomis, pvz., kiekybė, kokybė, būtinumas, atsitiktinumas; 3. skyrius, grupė, laipsnis, klasė; 4. lingv. gramatinė Δ — kompleksas gram. priemonių, atliekančių tą pačią kalbinę funkciją ir sudarančių formalinę funkcinę opoziciją kitiems jų kompleksams, pvz., skaičiaus Δ, giminės Δ, laipsnio Δ, veikslo Δ, veiksmažodžio Δ, vardažodžio Δ; 5. topologijoje — dviejų rūšių elementų, pvz., topologinių erdvių ir atvaizdžių, klasė, tenkinanti tam tikrą sąlygą.

Gramema

gramem‖à, elementari gram. reikšmė, reiškiama žodžių kaitybos afiksu arba tarnybiniu žodžiu; 2 ir daugiau ~os gali būti reiškiamos 1 morfema; dvi ~os, kurios skiriasi tik 1 požymiu, sudaro gram. kategoriją.

Fleksija

flèksija [lot. flexio — lenkimas, lankstymas]: 1. kaityba, žodžio gram. reikšmės skirtumų reiškimas afiksais (išorinė Δ) arba šaknies fonemų kaita (vidinė Δ); 2. galūnė, paskutinė žodžio dalis, kaitoma linksniuojant, asmenuojant ir pan.

Fleksinis

flèksin‖is [↗ fleksija], lingv. žodžių gram. kategorijas ir sintaksinius santykius daugiausia reiškiantis fleksijomis, pvz., lietuvių, lotynų, semitų kalbos yra ~ės kalbos.

Artikelis

artikelis [pranc. article < lot. articulus], skirtis, dalelytė, vartojama su daiktavardžiu ir parodant giminės, skaičiaus, apibrėžtumo, neapibrėžtumo ir kt. gram. kategorijas, pvz., anglų “the people”, pranc. „le peuple” — liaudis.

Archaizmas

archaizmas [↗ archajiškas]: 1. pasenęs žodis, gram. forma arba sintaksinė konstrukcija, pvz., „byloti” — kalbėti, „esmi” — esu; 2. sen. liekana, senybė.

Analitinis

analitin‖s [gr. analytikos]: 1. susijęs su analize, naudojantis analizę, kuris remiasi analize, skaidymu, sudedamųjų dalių tyrimu; 2. ek. detalizuotas, parodantis sudedamąsias dalis, pvz., ~ ė apskaita; 3. lingv. sudaromas iš pagalbinių ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžių, reiškiamas jais, o ne paties žodžio formomis, pvz., pranc. „de la table” — „stalo” yra ~ ė gram. forma; ~ ės kalbos — kalbos, kuriose žodžių gram. reikšmės ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami ~ ėmis formomis, pvz., anglų, prancūzų, bulgarų kalbos.

Amorfinis

amòrfin‖is [gr. amorphos — beformis]: 1. beformis; 2. neturintis kristalinės sandaros, nekristalinis; 3. lingv., neturintis, neparodantis gram. formų, pvz., ~ ės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis).

Agliutinacija

agliutinãcija [lot. agglutino — prilipdau, priklijuoju]: 1. žodžių ir žodžių formų darybos būdas: prie šaknies, einančios ir savarankišku žodžiu, dedami afiksai, nesusiliejantys nei tarpusavyje, nei su šaknimi ir turintys vieną pastovią gram. reikšmę, pvz., totorių „kul” — ranka, „kulda” — rankoje, „kulym” — mano ranka, „kulymda” — mano rankoje; 2. med. bakterijų, kraujo kūnelių ir kai kurių medžiagų dalelių sukibimas ir nusėdimas dėl antikūnų ir antigenų sąveikos.

Puslapis 2 iš 212