Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Poezija

poèzija [gr. poiēsis — kūryba, kūrinys]: 1. eiliuotų ir lyrinių neeiliuotų lit. kūrinių visuma; 2*. poetinė nuotaika, žavumas, šventiškumas.

Poetika

poètika [gr. poiētikē (technē) — eilėraščių kūrimo menas]: 1. lit. mokslo šaka, analizuojanti lit. formas; 2. formų ir stilistinių priemonių, būdingų kurio nors rašytojo arba grupės rašytojų kūrybai, visuma, jų sistema.

Peizažas

peizãžas [pranc. paysage < pays — kraštas, vietovė]: 1. vietovaizdis, gamtovaizdis; 2. dailės žanras; dailės (tapybos ir grafikos) kūrinys, vaizduojantis vietovaizdį, gamtos reiškinį; 3. gamtos vaizdas lit. kūrinyje.

Parodija

paròdija [gr. parōdia < para — prie + ōdē — giesmė]: 1. kurio nors lit. kūrinio, aktoriaus ar dainininko vaidybos, dainavimo manieros, rečiau muzikos, dailės kūrinio pajuokiamasis sekimas, mėgdžiojimas; komizmo įspūdis lit. parodijoje pagrįstas neatitikimu tarp stiliaus (panašaus į mėgdžiojamąjį pirmavaizdį) ir idėjinių teminių motyvų (priešingų negu pirmavaizdžio), vaidybos, dainavimo parodijoje — mėgdžiojamojo atlikėjo manieros būdingų elementų hiperbolizacija; 2. paviršutiniškas, pajuokiamasis sekimas, pagrįstas išorės panašumo ir esmės nepanašumo komizmu.

Parodijuoti

parodijúoti: 1. kurti lit. parodiją; 2. pajuokiamai mėgdžioti kieno nors elgseną, kalbėseną.

Parafrazuoti

parafrazúoti [↗ parafrazė], ką nors nusakyti, išreikšti kt. žodžiais, išplėtoti kieno nors mintį; perteikti kt. forma lit. ar muz. kūrinio turinį, svarbiausius motyvus.

Parabolė

parãbol‖ė [gr. parabolē]: 1. mat. plokščia kreivė, kurios kiekvieno taško atstumai nuo pastovios tiesės (direktrisės) ir pastovaus taško (židinio) yra lygūs; vienas kūgio pjūvių, gaunamas, kertant statų apskritą kūgį plokštuma, lygiagrečia vienai jo sudaromajai; 2. lit. vaizdavimo būdas ir lit. žanras — pamokomosios etinės idėjos reiškimas palyginimu, alegorija ir šiuo vaizdavimo būdu pagrįstas nedidelis didaktinis pasakojimas arba dramos kūrinys; ~ėmis daugiausia vadinami sen. Rytų literatūrų kūriniai.

Ortoepija

ortoèpija [gr. orthoepeia < orthos — tiesus, taisyklingas + epos — šneka]: 1. fonetikos dalis, tirianti taisyklingą lit. tartį; 2. lit. tarties taisyklių laikymasis, pavyzdinga lit. tartis.

Nona

nonà [lot. devinta]: 1. muz. intervalas, apimantis 9 diatoninės gamos laipsnius; žymima skaitmeniu 9; būna mažoji (6 tono apimties) ir didžioji (7 tonų); 2. viršutinis (penktasis) nonakordo garsas; 3. lit. 9 eilučių strofa.

Moto

mòto [it. motto — sąmojis, sąmojingas pasakymas], trumpa kito kūrinio ištrauka, aforistinis posakis, pateiktas lit. kūrinio arba jo skyriaus pradžioje kaip įžanga ir reiškiantis pagrindinę kūrinio mintį; epigrafas.