Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Ekspozicija

ekspozicija [lot. expositio — išdėstymas, paaiškinimas]: 1. pagal tam tikrą sistemą atrinkti daiktai, meno kūriniai, išdėstyti parodoje, muziejuje ar kitoje specialiai įrengtoje vietoje; 2. lit. kūrinio pradinė dalis, kurioje parodoma pradinė situacija, informuojama apie veiksmo aplinkybes, pagrindines konflikto jėgas; 3. muz. temos (temų) pirmasis pateikimas (sonatos I dalis, fugos pradžiai); 4. fiz. dydis, lygus paviršiaus energinio apšviestumo ir švitinimo trukmės sandaugai (energinė, arba spindulinė, Δ); tarptautinės vienetų sistemos vienetas — džaulis kvadratiniam metrui (J/m2); 5. fiz. apšvieta — dydis, lygus šviesai jautrios medžiagos apšviestumo ir švitinimo trukmės sandaugai (šviesos Δ); tarptautinės vienetų sistemos vienetas liukssekundė; 6. organizmo būsena, per kurią jį gali paveikti bet kuris veiksnys; 7. laikotarpis, per kurį leidžiama veikti organizmą kuriam nors veiksniui, pvz., rentgeno spinduliams; 8. geomorf. išsidėstymas, padėtis, pvz., šlaitų Δ.

Eklogė

eklògė [gr. eklogē — atranka]: 1. romėnų, vid. amžių ir renesanso italų (iš dalies ir kt. tautų — iki XIX a. pr.) lit. žanras — epinių arba draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje; 2. XVI a. Ispanijoje — muz. vaidinimas; operos prototipas; 3. XIX—XX a. pastoralinis muz. kūrinys.

Egzegetai

egzegètai [gr. exēgētēs — aiškintojas]: 1. sen. Graikijos orakulai, kai kada įstatymų ir papročių aiškintojai, vėliau — vadovai po miestą; 2. filologai, aiškinantys lit. tekstus (dažn. senovinius); 3. teologai, aiškinantys ir komentuojantys Bibliją.

Džataka

džãtaka [< skr.], sen. indų lit. rūšis — pasakėčių, pasakų, buitinių ir avantiūrinių apysakų pobūdžio proziniai su eiliuotais intarpais kūriniai pali kalba; seniausieji jų įeina į budistų kanoną „Tripitaka” (V—II a. pr. m. e.).

Drama

dramà [gr. veiksmas]: 1. viena iš 3 pagrindinių lit. rūšių (šalia epo ir lyrikos) — kūrinys, kuriame vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kuris ppr. yra skiriamas vaidinti teatre; 2. vienas iš pagrindinių dramos I reikšme žanrų (šalia komedijos ir tragedijos) — rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys; dažn. vaizduoja gyvenamojo meto tikrovę; 3*. individą ar kolektyvą ištinkanti skaudi nelaimė, sukrečiantis įvykis, esminis konfliktas.

Dramatizmas

dramatizmas: 1. lit. kūrinio veiksmo įtampa, ryškus konfliktiškumas, ypač būdingas dramai; 2*. įvykių, situacijų sudėtingumas, pagrįstas skaudžiais priešingų interesų, jausmų susidūrimais.

Digresija

digrèsija [lot. digressio — nutolimas, pasitraukimas]: 1. nukrypimas, nutolimas; 2. epinio lit. kūrinio kompozicijos elementas — nutolimas nuo pagr. temos, pasakojimo objekto; į pasakojimą įterpti autoriaus samprotavimai, tiesiogiai reiškiami jo jausmai.

Dialogas

dialògas [gr. dialogos — pokalbis]: 1. 2 ar daugiau veikėjų pokalbis lit. kūrinyje (dramos kūrinyje — pagrindinė kalbinės išraiškos forma); 2. lit. žanras eiliuotas (nedraminis) arba prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma; 3. keitimasis informacija tarp žmogaus ir skaičiavimo mašinos, pvz., programuotajame mokyme.

Detektyvas

detektỹvas [angl. detective < lot. detectio — atidengimas]: 1. kapit. šalių kriminalinės policijos arba privataus tardymo biuro agentas, savo funkcijas atliekantis slaptai; seklys; 2. kino ar televizijos filmas, lit. kūrinys apie seklius, painių nusikaltimų aiškinimą.

Deklaratyvus

deklaratyvùs [lot. declarativus — aiškinantis]: 1. paremtas kokia nors deklaracija, neįtikinantis, nenuoširdūs, tuščiažodis; 2. lit. tiesmukai, nemeniškai skelbiantis autoriaus mintis (kūrinys, veikėjas).

Puslapis 7 iš 9123456789