Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Dalafandyras

dalafandỹras, osetinų liaudies muz. instrumentas su 2—3 stygomis; rezonatorius ir kaklelis daromas iš 1 medžio gabalo (dažn. klevo).

Cimbolai

cimbõlai2 [lot. cymbalum < gr. kymbalon < kymbē— (indo) tuštuma], varinių lėkščių ar dubenų pavidalo mušamasis muz. instrumentas.

Da capo

da capo [sk. da kapo; it.], muz.: 1. nuo pradžios; 2. trijų dalių arija su pirmosios dalies repriza.

Cimbolai

cimbõlai1 [lenk. cymbały < veng. cimbalom < ↗ cimbolai2]: 1. styginis mušamasis muz. instrumentas; 2. mažas vaikiškas muz. instrumentas iš chromatiškai suderintų metalinių plokštelių.

Chromatinis

chromãtinis [gr. chrōmatikos]: 1. spalvotas; 2. susijęs su natūraliųjų muz. garsų alteracija (paaukštinimu arba pažeminimu).

Chromatizmas

chromatizmas [gr. chrōma — spalva]: natūraliam (diatoniniam) muz. dermės garsaeiliui nebūdingų (paaukštintų, pažemintų) garsų vartojimas; teikia muzikai spalvingumo, paįvairina melodiką ir harmoniją.

Chordofonai

chordofònai [chordē + ↗ …fonas], styginiai muz. instrumentai.

Choras

chòras1 [gr. choros]: 1. dainininkų kolektyvas; būna vyrų Δ, moterų Δ, vaikų Δ ir mišrus Δ; 2. muz. kūrinys, skirtas chorui dainuoti; 3. sen. graikų orchestroje kartu veikiančių dainininkų ir šokėjų grupė; 4. bažnyčios dalis prieš didįjį altorių, kitaip ↗ presbiterija (2); 5. bažnyčios galerija (dažn. virš įėjimo) vargonams ir giedotojams; 6. rūmų reprezentacinės salės galerija (balkonas) su atskiru išėjimu.

Cezūra

cezūrà [lot. caesura — perskėlimas]: 1. metroritminė pauzė (ppr. sutampanti su log. pertrūkiu) poezijos kūrinio eilutėse, nuolat pasikartojanti po tam tikro skiemenų skaičiaus; dažn. eilutės viduryje; 2. riba tarp 2 muz. darinių; dažn. pauzė, kadencija.

Cantus firmus

cantus firmus [sk. kantus firmus; lot. stiprus dainavimas, giedojimas], svarbiausioji XIII—XVIII a. polifoninio muz. kūrinio partija (dažn. vidurinis balsas), jo formos pagrindas.