Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Sol

sol [< lot.], muz. garsas, dar vadinamas g; penktas bet kurioje do garsu pradedamoje pagrindinio diatoninio muz. garsaeilio oktavoje.

Smorzando

smorzando [sk. zmorcando; it. silpninant], muz. silpninant garsą, lėtinant tempą.

Skordatūra

skordatūrà [it. scordatura < scordare — išderinti], laikinas styginių muz. instrumentų išderinimas; padeda lengviau atlikti kai kuriuos akordus, pakeičia garso tembrą ir stiprumą; ji nebūna didesnė kaip 1½ tono (mažosios tercijos).

Skerco

skèrco [it. scherzo — pokštas], instrumentinė muz. pjesė; sonatos, simfonijos, kvarteto dalis (dažn. trečioji); linksmo, juokaujamo, kai kada lyrinio, patetinio pobūdžio, turi netikėtų melodinių ir ritminių efektų.

Skalė

skãlė [lot. scalae — kopėčios]: 1. matavimo prietaiso padalų ir skaičių, atitinkančių matuojamojo dydžio vertes, visuma; 2. mažėjančia arba didėjančia tvarka išdėstytų skaitmenų arba dydžių eilė; 3. diapazonas; 4. muz. garsų eilė, gama; 5. kategorijų arba klasių seka, gauta, išmatavus psichinį reiškinį, arba skirta jo matavimui.

Siuita

siuità [pranc. suite — eilė, seka, ciklas]: 1. ciklinės formos muz. kūrinys; dalys gretinamos dažn. kontrasto principu; 2. choreografinė kompozicija; sudaryta iš kontrastingų šokių.

Sitaras

sitãras, indų, persų ir kitų Azijos tautų styginis muz. instrumentas; korpusą (rezonatorių) sudaro tuščiaviduris moliūgas, aptrauktas skarda, ir ilgas medžio grifas.

Sinkopė

siñkopė [gr. sinkopē – sutrumpinimas, išmetimas]: 1. muz. kūrinio ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu; ypač būdinga džiazo kūriniams; 2. skiemens arba garso (ppr. trumpo nekirčiuoto balsio) išnykimas žodžio viduje, pvz., liet. „antras“ < „antaras“; 3. med. apalpimas.

Simfonizmas

simfonìzm‖as, platus meninį sumanymą atitinkančių vaizdų perteikimo užmojis, intensyvi muz. dramaturgijos plėtotė, kryptinga gausių išraiškos priemonių vartosena muz. kūryboje; ~o bruožų daugiausia turi simfoninės (kai kada ir kamerinės) muzikos kūriniai, daugelis operų, oratorijų, kantatų.

Si

si, muz. garsas, septintas bet kurioje do garsu pradedamoje pagrindinio diatoninio muz. garsaeilio oktavoje.