Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Demas

dèmas [gr. dēmos]: 1. sen. Graikijos prastuomenė, liaudis, iš pradžių neturėjusi polit. teisių, vėliau, pvz., Atėnuose, svarbiausioji gyventojų dalis, dalyvavusi valst. valdyme; 2. sen. Atėnų ir kai kurių kitų graikų polių teritorinis vienetas.

Demagogas

demagògas [gr. dēmagōgos < dēmos — liaudis + agōgos — vadovas]: 1. sen. Graikijoje — ↗ demo (2) polit. veikėjas, lyderis; 2. asmuo, siekiantis naudos ar populiarumo melagingais pažadais, meilikavimu, faktų iškraipymu.

Defenzyva

defenzyvà2 [lenk. defensywa < lot. defensivus — gynybinis], buržuazinės Lenkijos 1918—39 polit. policija (kontržvalgyba).

Dalailama

dalailamà [mong. dalai — jūra + tibet. (b)lama — šventikas], Tibeto lamaistų bažnyčios vyriausiojo dvasininko titulas; nuo 1642 ir Tibeto polit. valdovo titulas; tą titulą turintis asmuo.

Chartija

chártija [gr. chartēs (maž. chartion) — popierius, raštas]: 1. sen. Graikijoje, Romoje — rankraštis, t.p. medžiaga (papirusas arba pergamentas), kurioje jis parašytas; 2. polit. dokumentas, kuriame skelbiami pagrindiniai kurios nors polit. grupuotės ar klasės reikalavimai.

Cenzorius

ceñzorius [lot. censor < censeo — vertinu, skaičiuoju]: 1. sen. Romoje — vienas iš 2 pareigūnų, kurie atlikdavo ↗ cenzą (1), sekė piliečių elgesį ir polit. ištikimybę; 2. ↗ cenzūros (2) darbuotojas.

Cechas

cèchas [vok. Zeche]: 1. ist. V. Europoje feodalizmo laikais — tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ek. ir polit. teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato išnaudojimo; 2. pramonės įmonės pagrindinis, gamybinis padalinys.

Blokas

blòkas1 [vok. Block, pranc. bloc, angl. block], polit. susitarimas, susivienijimas (valstybių, partijų, visuomeninių organizacijų arba grupuočių), sudarytas siekti bendrų polit. tikslų.

Blokada

blokadà [angl. blockade]: 1. valstybės, jos dalies, pvz., miesto, arba valstybių grupės polit., kar., ek. izoliavimas, arba apsupimas, prievartinis susisiekimo su išoriniu pasauliu nutraukimas; 2. organo arba sistemos funkcijos nutrūkimas ar nutraukimas.

Atentatas

atentãtas [pranc. attentat < lot. attento — užpuolu], pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas polit. tikslais.