Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Izoklina

izoklinà [↗ izo… + gr. klinō — lenkiu], žemėlapio linija, jungianti vietas, kuriose yra vienoda magn. inklinacija.

Izokola

izokolà [↗ izo… + gr. kolos — sulaužytas, apipjaustytas], žemėlapio linija, jungianti vienodo kartografinio iškraipymo vietas.

Izokolonas

izokolònas [gr. isokōlon], stilistinė figūra, sintaksinis paralelizmas — vienodas sakinio dalių išdėstymas gretimose frazėse arba frazės atkarpose, pvz., „nupjauta pievų žolė, nuskinta laukų gėlė”.

Izolas

izòlas, hidroizoliacinė medžiaga, gaminama iš naftos bitumo, senos gumos, miner. užpildų, plastifikatorių ir antiseptikų; vart. stogų dangai, baseinų, rūsių, požeminių statinių hidroizoliacijai.

Izoleksa

izoleksà [↗ izo… + gr. lexis — žodis, posakis], lingvistinės geografijos žemėlapio linija, rodanti leksinio kalbos reiškinio paplitimo ribas.

Izoleucinas

izoleucinas [↗ izo… + ↗ leucinas], nepakeičiamoji aminorūgštis; baltymų komponentas.

Izoliacija

izoliãcija [pranc. isolation — išskyrimas, atskyrimas], atskyrimas nuo ko nors tam tikra medžiaga, išskyrimas iš kitų tarpo, atribojimas: 1. el. įrenginio dalių arba laidų atskyrimas; 2. garsų silpninimas; 3. apsauga nuo vandens poveikio; 4. techn. objektų apsauga nuo nepageidaujamų šilumos mainų su aplinka; 5. pati izoliacinė medžiaga; 6. infekcinių ligonių, asmenų, įtariamų sergant ar bendravusių su infekciniais ligonių atskyrimas nuo sveikųjų; 7. asmens atskyrimas nuo aplinkinių, susijęs su laisvės atėmimu.

Izoliacinis

izoliãcin‖is [↗ izoliacija], lingv. ~ės kalbos (amorfinės kalbos) — kalbos, kuriose žodžio šaknis sutampa su kamienu, žodžiai nekaitomi, sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka; dar būdinga vienskiemenės šaknys, leksinę reikšmę turintys tonai, žodžio gebėjimas atlikti kelių kalbos dalių funkcijas, pvz., sen. kinų, vietnamiečių kalbos.

Izoliatorius

izoliãtorius [pranc. isolateur]: 1. elektrai (dielektrikas) arba šilumai nelaidi medžiaga; 2. elektrotechnikoje — įtaisas skirtingų potencialų el. įrenginio dalims elektriškai izoliuoti ir mechaniškai sujungti; 3. med. patalpa ligoniams, sergantiems užkrečiamosiomis ligomis, arba žmonėms, bendravusiems su tokiais ligoniais, laikinai laikyti.

Izolinija

izolinija [↗ izo… + ↗ linija], žemėlapio, schemos arba grafiko linija, jungianti vietas su vienodai kiekybiniais kurio nors dydžio rodikliais.