Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Vokabula

vokãbula [lot. vocabulum — žodis, pavadinimas]: 1. svetimos kalbos žodis su vertimu į gimtąją kalbą; 2. žodyno straipsnio antraštinis žodis.

Vokabuliariumas

vokabuliãriumas [lot. vocabularium — žodynas], trumpas žodynas prie chrestomatijos arba prie vadovėlio skyriaus.

Vokalas

vokãlas [lot. vocalis — balsinis], žmogaus balso sukuriamas muz. kūrinio komponentas; kūrinio vokalinių partijų visuma.

Vokaligrama

vokaligramà [lot. vocalis — basinis + ↗ …grama], lingv. akustinių garso charakteristikų (amplitudės, dažnio, trukmės) grafinis vaizdas.

Vokaliskopija

vokaliskòpija [vocalis + ↗ …skopija], lingv. balso atpažinimas, identifikuojant vokaligramas.

Vokalizacija

vokalizãcija [pranc. vocalisation < lot. vocalis — balsis]: 1. lingv. priebalsio virtimas balsiu, pvz., „v” virtimas „u”; 2. dainavimo pratimai balsui lavinti, tariant vien balsius; 3. kūdikio tariami garsai, neturintys apibrėžtos reikšmės; 4. stenografijoje — balsių užrašymas, įvairiai keičiant priebalsių grafinę formą.

Vokalizė

vokalizė [pranc. vocalise < lot. vocalis — balsis], muz. kūrinys balsui be žodžių; tariamas kuris nors balsis (dažn. a).

Vokalizmas

vokalizmas [pranc. vocalisme < lot. vocalis — balsis], balsynas, kurios nors kalbos balsinių fonemų sistema, jų požymiai ir santykiai.

Vokatyvas

vokatỹvas [lot. vocativus < voco — šaukiu], šaukiamoji daiktavardžio forma, šauksmininko linksnis.

Vokoderis

vokòderis [angl. vocoder < voi(ce) — balsas — code — šifras, kodas], prietaisas tolimojo telefono kalbai koduoti tam tikrais signalais, kad susiaurėtų dažnių diapazonas (padidėtų telefono kanalo pralaidumas.