Intonacija
intonãcij‖a [lot. intono — garsiai tariu]:
1. lingv. melodinė ir dinaminė frazės (platesne reikšme — kalbos) struktūra;
~os fonetiniai požymiai:
frazės dėmenų pagr. tonas, intensyvumas, trukmė, kartais ir balso tembras;
žodžių Δ — žodžio tarimo būdas ir tonas, išreiškiantys kalbėtojo jausmą, pažiūrą į kalbamąjį objektą;
sakinių Δ — ritminė melodinė sakinio sandara (klausiamoji, šaukiamoji, pasakojamoji Δ);
2. muz. minties išraiška įv. aukščio garsais;
3. balsu ar muz. instrumentu be fiksuoto garso aukščio išgaunamų garsų ir intervalų tikslumas.
Ieškomiausi žodžiai
1. lingv. melodinė ir dinaminė frazės (platesne reikšme — kalbos) struktūra;
~os fonetiniai požymiai:
frazės dėmenų pagr. tonas, intensyvumas, trukmė, kartais ir balso tembras;
žodžių Δ — žodžio tarimo būdas ir tonas, išreiškiantys kalbėtojo jausmą, pažiūrą į kalbamąjį objektą;
sakinių Δ — ritminė melodinė sakinio sandara (klausiamoji, šaukiamoji, pasakojamoji Δ);
2. muz. minties išraiška įv. aukščio garsais;
3. balsu ar muz. instrumentu be fiksuoto garso aukščio išgaunamų garsų ir intervalų tikslumas.
Ieškomiausi žodžiai