Poliarizacija
poliarizãcija [pranc. polarisation < gr. polos — ašigalis], polių susidarymas, išryškėjimas, ko nors susigrupavimas į 2 priešingus polius, koks nors vyksmas viena vyraujančia kryptimi:
1. dielektriko atomų ar molekulių įvairiaženklių el. krūvių poslinkis į priešingas puses arba atomo elektroninio apvalkalo elektronų poslinkis branduolio atžvilgiu dėl išorinio el. lauko poveikio;
2. mikrodalelių (neutronų, protonų, branduolių ir kt.) sukinių vyraujančios krypties susidarymas mikrodalelių judėjimo arba išorinio magn. lauko krypties atžvilgiu;
3. reiškinys, dėl kurio lūžusios ar atsispindėjusios elektromagnetinės bangos el. lauko stiprumo (arba magn. lauko stiprumo) vektoriaus kryptis lieka pastovi arba kinta dėsningai.
Ieškomiausi žodžiai
1. dielektriko atomų ar molekulių įvairiaženklių el. krūvių poslinkis į priešingas puses arba atomo elektroninio apvalkalo elektronų poslinkis branduolio atžvilgiu dėl išorinio el. lauko poveikio;
2. mikrodalelių (neutronų, protonų, branduolių ir kt.) sukinių vyraujančios krypties susidarymas mikrodalelių judėjimo arba išorinio magn. lauko krypties atžvilgiu;
3. reiškinys, dėl kurio lūžusios ar atsispindėjusios elektromagnetinės bangos el. lauko stiprumo (arba magn. lauko stiprumo) vektoriaus kryptis lieka pastovi arba kinta dėsningai.
Ieškomiausi žodžiai