Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Dromas

dròmas [gr. dromos — kelias, takas], dengtas siauras ilgas koridorius, tunelis, vedantis į kapo vidų; buvo paplitęs IV a. pr. m. e.— III—IV m. e. a. Mikėnuose (Graikija), Italijoje (etruskų kapuose), Juodosios jūros š. pakrantėje.

Dromedaras

dromedãras [pranc. dromadaire < gr. dromas (kilm. dromados) — greitai bėgiojantis], vienkupris kupranugaris Camelus dromedarius; gyvena P. v. Azijoje, Š. Afrikoje; prijaukintas; aklimatizuotas P. Europoje.

Dromomanija

dromomãnija [gr. dromos — bėgimas; kelias + ↗ …manija], med. liguistas potraukis be tikslo keliauti, valkatauti.

Dromonas

dròmon‖as [gr. dromōn < dromos — bėgimas], bizantiečių greitas karinis irklinis laivas; ~ai buvo statomi V—X a.

Drongai

dròngai, žvirbliniai paukščiai Dicruridae; gyvena Afrikos ir Azijos tropinio ir subtropinio klimato juostose.

Drontas

dròntas, iškastinis paukštis Raphus cucullatus, gyvenęs Maskarenų salose (Indijos vand.), išnaikintas XVII—XVIII a.

Droselis

dròselis [vok. drosseln — duslinti, slopinti]: 1. įtaisas skysčio, dujų, garų debitui, slėgiui, temperatūrai vamzdyje mažinti arba reguliuoti; turi diafragmą su mažesne negu vamzdžio vidinis skerspjūvis anga arba reguliuojamą sklendę (vožtuvą); 2. didelės induktyvinės, bet mažos ominės varžos ritė, jungiama į el. grandinę srovės kintamajai dedamajai sumažinti, el. filtruose įv. dažnių srovėms atskirti arba apriboti.

Drozofila

drozofilà [gr. drosos — drėgmė + phileō — mėgstu], vaisinė muselė Drosophila; naudojama biol. eksperimentams.

Druidai

druidai [lot. druides < keltų k.], sen. Galijos, Britanijos ir Airijos keltų dvasininkai, kurie dar atlikdavo ir teisėjų funkcijas.

Druidizmas

druidizmas [pranc. druidisme < keltų k.], sen. keltų religija, paremta gamtos garbinimu, reikalavusi aukų (kartais ir žmonių) aukojimo miškuose.