voliutà [lot. volutus – susuktas], archit. spiralės pavidalo užraitas su apsikritimu (vad. akute) viduryje; vartotas dažn. joninio, korintinio ir kompozicinio orderio kapitelyje.
|
||||
voliutà [lot. volutus – susuktas], archit. spiralės pavidalo užraitas su apsikritimu (vad. akute) viduryje; vartotas dažn. joninio, korintinio ir kompozicinio orderio kapitelyje. triglifas [gr. triglyphon < ↗ tri… + glyphis — įpjova], archit. dorėninio orderio frizo dalis: keturkampė plokštė su 2 arba 3 vertikaliais grioveliais. tòras1 [lot. torus — išgauba, iškiluma, mazgas]: 1. paviršius, gaunamas, sukant apskritimą aplink tiesę, esančią apskritimo plokštumoje ir jo nekertančią; 2. archit. išgaubta, išsikišusi kolonos bazės dalis. támbūras [pranc. tambour]: 1. nedidelis priestatas prie statinio išorinių durų arba nedidelė patalpa už jų patalpoms nuo šalto oro ir vėjo apsaugoti; 2. tokios pat paskirties uždara aikštelė glžk. vagono gale; 3. nedidelė patalpa laivo denyje, atitverianti liukus į mašinų skyrių, keleivių patalpas nuo tiesioginio oro, drėgmės poveikio; 4. archit. apskritas arba daugiakampis kupolo pagrindas. špilis [vok. Spill, ol. spil]: 1. archit. smailė — vertikali ištęsto kūgio arba piramidės viršūnė ant pastato arba jo bokšto; 2. laivo gervė su vertikaliu būgnu inkarui pakelti ir nuleisti, švartlyniui įtempti, tinklams traukti. šablònas [vok. Schablone]: 1. pavyzdys, pagal kurį masiškai gaminami vienodi daiktai; 2. prietaisas gaminių formai patikrinti; 3. natūralaus dydžio archit. detalės brėžinys; 4*. nuvalkiota išraiškos forma; pavyzdys, kuriuo aklai sekama. suprapòrtas [lot. supra — virš + porta — durys], archit. dekoro elementas — aprėminta, tapyta ar reljefu puošta interjero sienos dalis virš durų; būdinga baroko, rokoko architektūrai. stiùkas [pranc. stuc < it. stucco], archit. apdailos, skulptūros medžiaga iš gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių; drėgnas Δ būna minkštas, greitai stingsta, sudžiūvęs — kietas. skòcija [lot. scotia < gr. skotia], archit. kreivasis sudėtinis profilis su įv. kreivumo įgaubtu kontūru. racionalizmas [pranc. rationalisme < ↗ racionalus]: 1. gnoseologijos kryptis, laikanti protą autonomišku, galinčiu pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo; 2. pažiūra, laikanti pažinimą racionaliu, nepriklausomu nuo tikėjimo, tradicijų, dogmų; 3. XX a. I pusės moderniosios architektūros krypčių (funkcionalizmo, konstruktyvizmo) stilistinės tendencijos: paprastų, konstruktyvių, funkciškai tikslingų archit. formų, taisyklingo ir racionalaus planavimo akcentavimas ir industrinės statybos būdų bei naujų statybinių medžiagų naudojimas. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai