flòkulai [lot. flocculi — pluošteliai], astr. šviesūs (kartais tamsūs) Saulės chromosferos dariniai.
|
||||
flòkulai [lot. flocculi — pluošteliai], astr. šviesūs (kartais tamsūs) Saulės chromosferos dariniai. fãz‖ė [gr. phasis — patvirtinimas, pasirodymas]: 1. kurio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kokio nors kitimo stadija, tarpsnis; 2. ist. proceso laikotarpis; 3. termodinaminės sistemos dalis, kurios fiz. ir chem. savybės, nepriklausančios nuo medžiagos kiekio, yra visuose taškuose vienodos, pvz., skysčio ir jo garų sistema sudaro dvi ~es; 4. virpesių ir bangų teorijoje — vienas dydžių, apibūdinančių virpesius kiekvienu laiko momentu; 5. elektrotechnikoje — viena kintamosios srovės grandinių, sudarančių daugiafazę el. sistemą; 6. astr. kurio nors periodinio reiškinio momentas; susijęs su dangaus kūno, kurį apšviečia Saulė, pavidalo kitimu, pvz., Mėnulio Δ, planetų Δ. fãkelas [gr. phakelos — kuokštas, ryšulys]: 1. šviestuvas su kotu, dažn. padarytas iš lazdos, kurios vienas galas apvyniotas dervuotomis pakulomis; deglas; 2. kūgio formos liepsna, skysčio arba dujų srautas; 3. astr. žibintas — netaisyklingos formos Saulės fotosferos darinys, šviesesnis negu fotosfera. eskárpas [pranc. escarpe]: 1. įtvirtinimų išorinio griovio vidinis (prie sienos arba pylimo) šlaitas; 2. prieštankinė kliūtis — griovio arba šiaip vietos status šlaitas nuo priešininko pusės; 3. astr. skardis planetos, pvz., Merkurijaus, paviršiuje. erùpcija [lot. eruptio — išsiveržimas], išsiveržimas: 1. geol. lavos, pelenų, ugnies išsiveržimas iš vulkano kraterio; 2. astr. Saulės chromosferos žybsnis, matomas fotosferos fone kaip šviesus taškas; 3. med. išbėrimas. erùpcin‖is: 1. geol. susidaręs iš auštančios ir stingstančios magmos (Žemės plutoje) arba lavos (Žemės paviršiuje), pvz., ~ės uolienos; 2. astr. susijęs su erupcija kosm. kūno paviršiuje, pvz., ~ė žvaigždė (kintamoji žvaigždė, kurios spindesys kinta dėl erupcijų). epochà [gr. epochē — sustojimas], gamtos, visuomenės raidos laikotarpis, turintis kokių nors būdingų bruožų: 1. geol. Žemės ir org. pasaulio raidos etapas, per kurį susiklostė geol. skyriaus uolienos; geol. periodo dalis; 2. astr. momentas, nuo kurio skaičiuojamas laikas arba kurį atitinka kintami astr. dydžiai, pvz., žvaigždžių koordinatės; 3. stoicizme ir skepticizme — susilaikymas nuo sprendimų. epaktà [lot. epacta < gr. epaktos — antraštė], astr. skaičius, rodantis, kiek parų praėjo nuo paskutinės praėjusių metų Mėnulio jaunaties iki pirmos naujųjų metų dienos; dabar vart. tik Velykų datai apskaičiuoti. elevãcija [lot. elevatio — pakėlimas], astr. šviesulio, pvz., žvaigždės, aukštis virš horizonto. ekvántas [lot. aequo — (su)lyginu], astr. deferento centro atžvilgiu ↗ ekscentrikui (2) simetriškas taškas, kuriame yra tariamasis stebėtojas. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai