Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Flokulai

flòkulai [lot. flocculi — pluošteliai], astr. šviesūs (kartais tamsūs) Saulės chromosferos dariniai.

Fazė

fãz‖ė [gr. phasis — patvirtinimas, pasirodymas]: 1. kurio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kokio nors kitimo stadija, tarpsnis; 2. ist. proceso laikotarpis; 3. termodinaminės sistemos dalis, kurios fiz. ir chem. savybės, nepriklausančios nuo medžiagos kiekio, yra visuose taškuose vienodos, pvz., skysčio ir jo garų sistema sudaro dvi ~es; 4. virpesių ir bangų teorijoje — vienas dydžių, apibūdinančių virpesius kiekvienu laiko momentu; 5. elektrotechnikoje — viena kintamosios srovės grandinių, sudarančių daugiafazę el. sistemą; 6. astr. kurio nors periodinio reiškinio momentas; susijęs su dangaus kūno, kurį apšviečia Saulė, pavidalo kitimu, pvz., Mėnulio Δ, planetų Δ.

Fakelas

fãkelas [gr. phakelos — kuokštas, ryšulys]: 1. šviestuvas su kotu, dažn. padarytas iš lazdos, kurios vienas galas apvyniotas dervuotomis pakulomis; deglas; 2. kūgio formos liepsna, skysčio arba dujų srautas; 3. astr. žibintas — netaisyklingos formos Saulės fotosferos darinys, šviesesnis negu fotosfera.

Eskarpas

eskárpas [pranc. escarpe]: 1. įtvirtinimų išorinio griovio vidinis (prie sienos arba pylimo) šlaitas; 2. prieštankinė kliūtis — griovio arba šiaip vietos status šlaitas nuo priešininko pusės; 3. astr. skardis planetos, pvz., Merkurijaus, paviršiuje.

Erupcija

erùpcija [lot. eruptio — išsiveržimas], išsiveržimas: 1. geol. lavos, pelenų, ugnies išsiveržimas iš vulkano kraterio; 2. astr. Saulės chromosferos žybsnis, matomas fotosferos fone kaip šviesus taškas; 3. med. išbėrimas.

Erupcinis

erùpcin‖is: 1. geol. susidaręs iš auštančios ir stingstančios magmos (Žemės plutoje) arba lavos (Žemės paviršiuje), pvz., ~ės uolienos; 2. astr. susijęs su erupcija kosm. kūno paviršiuje, pvz., ~ė žvaigždė (kintamoji žvaigždė, kurios spindesys kinta dėl erupcijų).

Epocha

epochà [gr. epochē — sustojimas], gamtos, visuomenės raidos laikotarpis, turintis kokių nors būdingų bruožų: 1. geol. Žemės ir org. pasaulio raidos etapas, per kurį susiklostė geol. skyriaus uolienos; geol. periodo dalis; 2. astr. momentas, nuo kurio skaičiuojamas laikas arba kurį atitinka kintami astr. dydžiai, pvz., žvaigždžių koordinatės; 3. stoicizme ir skepticizme — susilaikymas nuo sprendimų.

Epakta

epaktà [lot. epacta < gr. epaktos — antraštė], astr. skaičius, rodantis, kiek parų praėjo nuo paskutinės praėjusių metų Mėnulio jaunaties iki pirmos naujųjų metų dienos; dabar vart. tik Velykų datai apskaičiuoti.

Elevacija

elevãcija [lot. elevatio — pakėlimas], astr. šviesulio, pvz., žvaigždės, aukštis virš horizonto.

Ekvantas

ekvántas [lot. aequo — (su)lyginu], astr. deferento centro atžvilgiu ↗ ekscentrikui (2) simetriškas taškas, kuriame yra tariamasis stebėtojas.