|
-> metropòlija [gr. mētropolis < mēter — motina + polis — miestas]: 1. sen. Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu (jų nevaldė, bet, esant reikalui, atliko globėjo ar arbitro funkcijas); 2. valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu 3. ↗ metropolis; 4. katalikų, stačiatikių bažn. provincija, valdoma arkivyskupo metropolito.
metriz‖à [pranc. maîtrise < maître — mokytojas], XV—XVIII a. Prancūzijos ir Nyderlandų muz. mokykla, rengianti bažn. giedotojus; ~oje dar buvo mokoma ir groti vargonais, dėstoma muz. teorija.
menonitai, protestantų sekta; Δ skelbia nusižeminimą, nepripažįsta prievartos, bažn. hierarchijos, neina kar. tarnybos, valst. pareigų, jiems būdinga moralinis rigorizmas; atsirado XVI a. 3—4 dešimtmetyje Nyderlanduose kaip anabaptistų atskala, vadovaujama pastoriaus Meno Simonso (Menno Simons; 1496—1561); daugiausia yra JAV, Kanadoje, Olandijoje, VFR.
martirològija [lot. martyrologium — kankinių katalogas]: 1. katalikų bažnyčios liturgijos knyga, kurioje trumpai aprašomos krikščionių kankinių istorijos, pateikiama duomenų apie bažn. šventes; 2. kančių, persekiojimų, pvz., hitlerininkų žiaurumo aukų, istorijos, persekiotų asmenų sąrašai.
-> litùrgika, mokslas, tiriantis ir aiškinantis liturgiją (bažn. apeigas).
konsistòrija [lot. consistorium — pasitarimo, susirinkimo vieta]: 1. Romos imperatoriaus taryba; jos rinkimosi vieta; 2. popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas visai katalikų bažnyčiai rūpimiems klausimams aptarti; 3. evangelikų liuteronų bažn. adm. organas; 4. ikirevoliucinės Rusijos stačiatikių vyskupijos įstaiga, atliekanti bažn. administracijos ir bažn. teismo funkcijas.
kartuliãrijus [lot. chartularium < charta — dokumentas, raštas], vid. amžių V. Europoje — bažn. institucijų (dažn. vienuolynų) įvairių turtinių santykių (žemėvaldos, fundacijų bažnyčioms ir vienuolynams) dokumentų nuorašų rinkinys.
kañtorius [lot. cantor — giedotojas]: 1. protestantų bažnyčioje — choro vadovas, dirigentas ir giedojimo mokytojas, vargonininkas; neretai bažn. muzikos autorius; 2. žydų sinagogoje — svarbiausiasis giedotojas solistas, kuris kartais vadovauja chorui; 3. katalikų bažnyčioje vid. amžiais — giedotojas solistas, choro vadovas.
investitūrà [lot. investitura < investio — aprengiu]: 1. ist. feodo arba ↗ leno1 (1) perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis; 2. katalikų dvasininko paskyrimo bažn. pareigoms aktas; kartu su vyskupo arba abato titulu dvasininkas gaudavo teisę valdyti žemės valdą (feodą, leną).
-> inkvizicija [lot. inquisitio — tardymas]: 1. katalikų bažnyčios teisinis politinis institutas kovai su bažn. priešais ir eretikais; 2*. žiaurus kankinimas.
|
|
Naujausi komentarai