Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Tipas

tipas [gr. typos — atspaudas, pavyzdys]: 1. modelis, pagal kurį gaminami vienos rūšies daiktai; 2. asmuo, turintis bruožų, būdingų kuriai nors etninei, profesinei ar kitokiai žmonių grupei; 3. grožinės literatūros kūrinio veikėjas, kurio ypač ryškūs ne individualūs, o bendresnieji bruožai, būdingi kuriai nors didesnei žmonių grupei (ppr. kuriam nors socialiniam sluoksniui); 4. biol. viena aukščiausių sistematinių kategorijų (taksonų), jungianti giminingas augalų arba gyvūnų klases, pvz., nariuotakojų , gaubtasėklių augalų ; 5. lingv. pagrindinių struktūrinių kalbos bruožų charakteristika; 6. šnek. keistų arba neigiamų bruožų, savumų žmogus.

Telomera

telomerà [telos + gr. meros — dalis], biol. chromosomos galinis segmentas.

Taksonas

taksònas [gr. taxis — išdėstymas, sutvarkymas], biol. sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų arba gyvūnų sistematikos vienetas, pvz., rūšis, gentis, šeima, klasė.

Taksonomija

taksonòmija [taxis + gr. nomos — dėsnis], biol. mokslas apie augalų ir gyvūnų klasifikacijos principus, metodus, taisykles.

Substratas

substrãtas [lot. substratum — patiesalas, pagrindas]: 1. bendras reiškinių buvimo, jų struktūros panašumo, jų vienumo pagrindas; 2. vietinė kalba, išstumta kalbos atėjūnės, bet ją paveikusi, arba vietinės kalbos pėdsakai kalboje atėjūnėje, pvz., keltiškas Δ pranc. kalboje; 3. biol. pagrindas (daiktas arba medžiaga), ant kurio gyvena augalas, mikroorganizmas ar gyvūnas; 4. geol. pamatas, pagrindas, ant kurio kas nors slūgso; 5. medžiagos, su kuriomis sąveikauja fermentai.

Stenohalinis

stenohãlinis [↗ steno… + gr. hals — druska], biol. prisitaikęs gyventi tik tam tikro druskingumo vandenyje, nepakeliantis didesnių vandens druskingumo svyravimų.

Stenoterminis

stenotèrminis [↗ steno… + gr. thermē — šiluma, karštis], biol. prisitaikęs gyventi, augti nedidelio aplinkos temperatūros svyravimo sąlygomis.

Stenotopinis

stenotòpinis [↗ steno… + gr. topos — vieta], biol. prisitaikęs gyventi, augti tik tam tikruose biotopuose ir nepasitaikantis kt. vietose, pvz., spanguolės auga tik raistuose, gervės gyvena tik aukštapelkėse.

Stenobarinis

stenobãrinis [↗ steno… + gr. baros — slėgimas], biol. prisitaikęs gyventi pastovaus slėgio sąlygomis, nepakeliantis didelių slėgio svyravimų.

Stenobatinis

stenobãtinis [↗ steno… + gr. bathos — gilumas], biol. prisitaikęs gyventi tik tam tikrame vandens gylyje, pvz., tik litoralėje, batialėje, abišalėje.