stenobiòntai [↗ steno… + ↗ biontas], biol. prisitaikęs gyventi, augti tik tam tikrų aplinkos veiksnių (temperatūros, drėgmės, slėgio, druskingumo) svyravimų sąlygomis.
|
||||
stenobiòntai [↗ steno… + ↗ biontas], biol. prisitaikęs gyventi, augti tik tam tikrų aplinkos veiksnių (temperatūros, drėgmės, slėgio, druskingumo) svyravimų sąlygomis. spòrtas2 [angl. sport], biol. augalų somatinė mutacija, atsiradusi augimo kūgelio (pumpuro) meristeminėse ląstelėse; būdinga vaismedžių hibridiniams sėjinukams. som๠[gr. sōma — kūnas], biol. organizmo kūnas. socialdarvinìzmas [lot. socialis — visuomeninis + ↗ darvinizmas], sociologijos kryptis, mechaniškai taikanti anglų gamtininko Č. Darvino (Darwin; 1809—82) atskleistus biol. dėsnius visuomenės reiškiniams aiškinti. rudimeñtin‖is, biol. nevisiškai išsivystęs, nykstantis, liekamasis, pvz., ~iai organai. rituãlas [lot. ritualis — apeiginis]: 1. nustatyta apeiginių veiksmų tvarka tam tikram rel. aktui atlikti; 2. knyga, kurioje surašyta rel. apeigų tekstai, atlikimo tvarka, pvz., Samaveda, Romėnų Δ; 3. ceremonialas, įprastinės ceremonijos; 4. biol. gyvūnų tarpusavio bendravimo veiksmai. rèzus, bengališkoji makaka Macacus rhesus; gyvena P. ir P. r. Azijos miškuose; naud. med. ir biol. eksperimentams. rezòrbcija [lot. resorptio]: 1. pakartotinis sugėrimas, susiurbimas; 2. biol. medžiagų įsiurbimas į kraują ir limfą iš virškinamojo trakto, plaučių, gimdos, šlapimo pūslės, nuo odos paviršiaus. restitùcija [lot. restitutio — at(si)statymas, grąžinimas]: 1. biol. pažeisto organizmo arba organo atsitaisymas, normalaus pavidalo atgavimas, pvz., regeneracija, reparacija; 2. med. išgijimas; 3. negaliojančio santorio šalių turtinės padėties, buvusios iki jo sudarymo, visiškas arba dalinis atkūrimas; 4. turto, per karą neteisėtai paimto iš priešo teritorijos, grąžinimas pagal taikos sutartį arba kitą tarptautinės teisės aktą. retardãcija [lot. retardatio], sulėtinimas; atsilikimas: 1. grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos, romano) kompozicinė priemonė — veiksmo eigos spec. stabdymas, kulminacijos vilkinimas digresijomis, aprašymais, norint sukelti arba išlaikyti skaitytojo susidomėjimą, smalsumą; 2. biol. vėlesnis negu protėvių kokio nors palikuonių organo atsiradimas ir sulėtėjęs jo vystymasis. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai