Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Trianguliacija

trianguliãcija [lot. triangulum — trikampis]: 1. geod. punktų padėties radimas, sudarant trikampių grandines; 2. mat. paviršiaus suskirstymas į trikampius; 3. bot. trikampinis skiepijimas, inkrustavimas.

Talomas

talòmas [thallos], bot. gniužulas — žemesniųjų augalų (dumblių, grybų, kerpių, kai kurių samanų) kūnas, nesusiskirstęs į audinius ir organus (šaknis, stiebą, lapus).

Pora

porà [gr. poros — angelė, skylutė, tarpelis]: 1. mažiausia skylutė, tarpelis tarp medžiagos dalelių; 2. angelė, kuria odos paviršiuje atsiveria prakaito ir riebalų liauka; 3. bot. langelis — vieta, kurioje gretimų augalo ląstelių sienelės arba ląstelės branduolio membrana labai plonos; ląstelės poromis susisiekia viena su kita; 4. tamsus apvalus Saulės fotosferos darinys, galintis virsti Saulės dėme. poras, dvimetis svogūninis augalas Allium porrum; daugelyje šalių auginamas kaip prieskoninė daržovė.

Polikarpinis

polikárpinis [↗ poli… + gr. karpos — vaisius], bot. žydintis ir derantis daug kartų.

Placenta

placent‖à [lot. sklindis, paplotėlis]: 1. moters ir gyvūnų patelių organas, susidarantis nėštumo metu; per ~ą vyksta dujų ir maisto medžiagų apykaita tarp gemalo ir motinos organizmo; nuovala; 2. bot. žiedo mezginės vidinės dalies iškilimai, išaugos, klostės (sėklasosčiai), prie kurių prisitvirtina sėklapradžiai.

Neofitas

neofitas2 [↗ neo… + ↗ …fitas], bot. naujai iš svetur atsiradęs augalas.

Klimaksas

klimaksas [gr. klimax — laiptai, pakopos]: 1. lytinių liaukų veiklos baigimosi laikotarpis; 2. bot. ilgalaikė, santykiškai patvari augalų bendrija (fitocenozė); 3. ↗ gradacija (2).

Induzija

indùzija [lot. indusium — viršutinė tunika], bot. skarelė — paparčio lapo išauga, dengianti sporangių krūvelę.

Heliotropas

heliotròpas [gr. hēliotropion — pasisukantis kartu su Saule arba į Saulę]: 1. bot. psn. raukšlius — žolė arba puskrūmis Heliotropium, paplitęs tropinio ir subtropinio klimato juostose; vaistinis augalas, turi eterinių aliejų; 2. eterinis aliejus; vart. parfumerijoje; 3. geod. instrumentas matuojamai krypčiai nustatyti; turi veidrodį, nukreipiantį saulės spindulių pluoštą į kt. geod. punktą, kuriame teodolitu matuojami kampai; 4. mineralas, žalia su raudonomis dėmėmis chalcedono atmaina; pusbrangis akmuo.

Fibrilės

fibrilės [lot. fibrilla — skaidulėlė], skaidulėlės: 1. anat. nervinių, raumeninių ir kai kurių kitų ląstelių arba tarpląstelinės medžiagos skaidulėlės, pvz., neurofibrilės, miofibrilės; 2. bot. trumpos siūliškos išaugos kai kurių kerpių gniužulo paviršiuje.