Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Ksenonas

ksenònas [gr. xenos — svetimas; taip pavadintas todėl, kad buvo rastas kaip kriptono priemaiša], chem. elementas Xe, atom. Nr. 54; inertinės dujos.

Kristalochemija

kristalochèmija, kristalų chemija — mokslas, tiriantis kristalų ir kristalinės būsenos medžiagų chem. savybes.

Kristalografija

kristalogrãfija [↗ kristalas + ↗…grafija], mokslas, tiriantis kristalų ir kristalinės būsenos medžiagų susidarymą, sandarą, išorinę formą, fiz., chem. savybes.

Kriptonas

kriptònas [gr. kryptos — paslėptas; taip pavadintas todėl, kad sunkiai gaunamas], chem. elementas Kr, atom. Nr. 36; inertinės dujos.

Kovalentinis

kovaleñtinis [↗ ko… + lot. valentia — jėga], turintis bendrą valentinių elektronų porą; Δ ryšys — chem. ryšys tarp nemetalų atomų, kai jie turi bendrą valentinių elektronų porą (po vieną iš kiekvieno atomo).

Kotonizacija

kotonizãcija [pranc. coton — medvilnė], karnienos pluošto (linų, kanapių) chem. apdorojimas šarmu dideliame slėgyje; po to pluoštas tampa panašus į medvilnę.

Korozija

koròzija [lot. corrosio — išėdimas, išgraužimas], irimas nuo išorinio poveikio: 1. techn. metalų, jų lydinių, betono ir kt. medžiagų fizinis, cheminis ir elektrocheminis irimas: 2. geol. Žemės plutos uolienų chem. ir mech. dūlėjimas; 3. med. audinių irimas, kurį sukelia rūgštys ir kt. medžiagos, išgraužiančios gleivinę, pvz., burnos, skrandžio Δ.

Kopolimerizacija

kopolimerizãcija [↗ ko… + ↗ polimerizacija], chem. reakcija, per kurią polimerizuodamiesi skirtingi monomerai sudaro polimerą.

Konkrecijos

konkrècijos [lot. concretio — suaugimas, sutirštėjimas], geol. susikristalizavusios vietinės kilmės vienarūšių ar įv. miner. komponentų sankaupos uolienose arba dab. nuosėdose; susidaro, susitelkus išsisklaidžiusiems chem. komponentams aplink vieną ar kelis centrus.

Kondensacija

kondensãcija [lot. condensatio — sutirštinimas]: 1. chem. reakcija — jungiantis 2 tokioms pačioms ar skirtingoms org. junginio molekulėms, atskyla vanduo arba kitoks mažos molekulinės masės junginys; 2. garų virtimas skysčiu arba kietuoju kūnu.