|
-> voliuntarizmas [lot. voluntarius – savanoris]: 1. filos. kryptis, valią laikanti vieninteliu pažinimą ir tikrovę tvarkančiu veiksniu; 2. pažiūros ir principai, pagal kuriuos veikiama savavališkai, menkai atsižvelgiant į galimybes ir objektyvias sąlygas.
vitalizmas [lot. vitalis — gyvybinis, gyvenimo]: filos. ir biol. koncepcija, teigianti, kad organizmuose esąs ypatingas, nematerialus pradas — gyvybinė, kuriamoji jėga, sąlygojanti jų vystymąsi; energija, gyvybingumas.
vedánta [skr. vēdānta — Vedų pabaiga], viena iš 6 ortodoksinių indų filos. sistemų,
vèdos [skr. vēda — žinojimas; šventi tekstai], seniausieji indų raštijos tekstų rinkiniai, sudaryti iš eiliuotų ir prozinių, religinių ir pasaulietinių tekstų (tikėjimo tiesų, apeigų ir papročių aprašymų, giesmių, teol. ir filos. traktatų).
-> vaišèšika [skr. višeša — ypatingas], viena iš 6 ortodoksinių indų filos. sistemų.
univèrsumas [lot. universum]: 1. filos. visata, visybė, pasaulis; 2. log. objektų, kurie tiriami tam tikros teorijos pagrindu ir tik jos priemonėmis, sritis.
upanišãdos [skr. slaptas mokslas], sen. indų rel. filos. traktatai.
universãlijos [lot. universalia — visuotinės, bendros], filos. bendrosios sąvokos.
transcendeñtinis [lot. transcendens (kilm. transcendentis) — peržengiantis]: 1. filos. esantis anapus kokios nors sferos, anapus pasaulio; neprieinamas patyrimui; I. Kanto filosofijoje — esantis už sąmonės ir pažinimo ribų („daiktas pats savaime”); 2. mat. ↗ transcendentus.
-> transcendentalìzm‖as, filos. doktrina, pripažįstanti apriorinių pažinimo formų buvimą; ~ui pradžią davė I. Kanto, F. V. Šelingo transcendentinė filosofija.
|
|
Naujausi komentarai