Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Džainizmas

džainizmas [skr. džaina < džina— nugalėtojas], indų rel. ir filos. sistema; būdinga asketizmas, draudimas kenkti gyvai būtybei; labiausiai paplitęs tarp prekybininkų ir amatininkų.

Dogma

dogmà [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1. sen. Graikijoje — iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filos. mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams; 2. teol. kanonizuotas tikėjimo teiginys, skelbiamas tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa; 3. teiginys, nuomonė, teorija, be įrodymų ar praktinio patikrinimo laikoma neginčijama tiesa.

Disteleologija

disteleològija [↗ dis… + gr. telos — tikslas + ↗ …logija], filos. teorija, neigianti pasaulio vystymosi tikslingumą, o atsitiktinumą, chaosą laikanti vystymosi pagrindu.

Determinizmas

determinizmas [↗ determinuoti], filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.

Babuvizmas

babuvizmas [pranc. babouvisme], G. Babefo (Babeuf; 1760—97) skelbta filos. doktrina, siejanti utopinio komunizmo ir klasių kovos idėjas.

Atributas

atribùtas [lot. attributum — tai, kas skirta, duota]: 1. filos. esminė, būtina objekto savybė, be kurios objektas neegzistuoja; Aristoteliui — akcidencijos priešybė; 2. esminis arba specifinis daikto, reiškinio požymis arba ženklas; 3. lingv. pažyminys.

Aristotelizmas

aristotelizmas: 1. Aristotelio (gr. Aristotelēs, 384— 322 pr. m. e.) filos. doktrina; 2. filos. kryptis, kuriai pradžią davė Aristotelio filosofija.

Areopagitikai

areopagitikai, 4 rel. filos. traktatai ir 10 laiškų, kuriuose išdėstytos susistemintos krikščionių bažnyčios doktrinos; buvo priskiriami pirmajam Atėnų vyskupui Dionisijui Areopagitui (Dionysios Areopagita), gyvenusiam I a.; įrodyta, kad Δ parašyti ne anksčiau kaip V a. II pusėje.

A priori

a priori [lot. iš pat pradžių]: 1. iš anksto, nepažinus faktų; 2. filos. žinios iki patyrimo ir nepriklausančios nuo jo.

Apriorizmas

apriorizmas [↗ a priori], filos. pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patyrimo, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be patyrimo.