Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Kalorikas

kalòrikas [lot. calor — šiluma], fiz. pagal XVIII a. — XIX a. pr. vyravusią pažiūrą, neturinti masės materija, esanti kiekviename kūne ir sukelianti šiluminį judėjimą; teorijos klaidingumas įrodytas XIX a. viduryje.

Jonizacinis

jonizãcin‖is, fiz. susijęs su jonizacija, pvz., ~ė kamera (prietaisas jonizuojančiajam spinduliavimui tirti pagal jo sukeltą jonų srovę), Δ potencialas (dydis, lygus atomo ar molekulės vienkartinės jonizacijos energijos ir elektrono krūvio santykiui).

Izotropija

izotròpija [↗ izo… + gr. tropos — kryptis, savybė], medžiagos fiz. savybių vienodumas visomis kryptimis.

Izotermija

izotèrmija [↗ izo… + gr. thermē — šiluma, karštis], šiltakraujo (homoterminio) gyvūno kūno temperatūros pastovumas, kurį lemia fiz. ir chem. termoreguliacija.

Izomerija

izomèrija [↗ izomeras], chem. reiškinys — vienodos sudėties ir molekulinės masės junginiai turi skirtingą sandarą, skirtingas fiz. ir chem. savybes.

Izomeras

izomèras [↗ izo… + gr. meros — dalis]: 1. chem. vienas vienodos sudėties ir molekulinės masės, bet skirtingos sandaros, skirtingų fiz. ir chem. savybių junginių; 2. fiz. vienas metastabilių radioaktyviųjų branduolių, kurie yra skirtingos energinės būsenos, bet turi vienodą atominį ir masės skaičių.

Izoelektroninis

izoelektrònin‖is [↗ izo… + ↗ elektronas], fiz. turintis tą patį elektronų skaičių, pvz., ~ė eilė (atomų, turinčių tiek pat elektronų, eilė).

Iradiacija

iradiãcija [lot. irradio — skleidžiu spindulius, spindžiu]: 1. fiz. optinė apgaulė — šviesus daiktas atrodo didesnis negu yra; 2. fiziol. jaudinimo arba slopinimo plitimas centrinėje nervų sistemoje; 3. med. skausmo jutimo išplitimas už pažeisto organo ar jo dalies ribų.

Invariantiškumas

invariantiškùmas [↗ invariantas]: 1. visiška arba dalinė nepriklausomybė nuo aplinkos veiksnių (trikdžių), pvz., kibernetinės sistemos kintamųjų Δ; 2. fiz. dydžio ar dėsnio savybė nepakisti po tam tikrų transformacijų.

Inversija

invèrsija [lot. inversio — apvertimas, perstatymas], apgręžimas, apvertimas, atvirkštinė tvarka: 1. stilistinė figūra — įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: „Avelės tavo juodosios /Baltoj lankelėj miega”. — S. Nėris; 2. chem. reakcija, per kurią pakinta optiškai aktyvių junginių poliarizacijos plokštumos sukimo kryptis; 3. biol. chromosomos struktūros pakitimas, atsiradęs dėl to, kad vienas kuris nors jos segmentų pasisuko 180°; 4. algebroje — netvarka — dviejų kėlinio (kėliniai — elementų grupės, kurios skiriasi tik elementų eile) elementų tarpusavio padėtis, nesutampanti su tų elementų normalia tvarka; 5. mat. abipus vienareikšmis plokštumos (erdvės) atvaizdis joje pačioje turimo apskritimo O(r) (sferos) atžvilgiu, kai kiekvieną plokštumos (erdvės) tašką P atitinka taškas P1, esantis ant spindulio OP, ir yra patenkinta sąlyga OP•OP = r2; 6. fiz. apgrąža; erdvės Δ — įvykių erdvinių stačiakampių koordinačių pakeitimas priešingo ženklo koordinatėmis; 7. med. iškrypimas, pvz., seksualinė Δ (homoseksualizmas); 8. pozityvinio fot. atvaizdo gavimas, aplenkiant negatyvinį; 9. unarinė log. operaciją, kurios rezultato reikšmė yra priešinga operando reikšmei; 10. polifoninėje muzikoje — vienas femos plėtojimo būdų; motyvas ar tema kartojami, keičiant intervalų kryptį.