Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Astronomija

astronòmija [↗ astro… + gr. nomos — dėsnis], mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą.

Astrofizika

astrofizika [↗ astro… + ↗ fizika], mokslas, tiriantis kosm. kūnų, pvz., Saulės, žvaigždžių ir kosm. erdvės fiz. ir chem. procesus.

Ansamblis

ansámblis [pranc. ensemble — kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos, estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3. kelių dainininkų dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4. vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5. scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6. vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementų (drabužių, apavo, galvos apdangalo, papuošalų), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą papildo; 8. fiz. visuma, pvz., fazinis Δ (fazinės erdvės taškų visuma, teoriškai nusakanti galimas sistemos mikroskopines būsenas).

Anizotropija

anizotròpija [gr. anisos — nelygus + tropos — kryptis; savybė]: 1. fiz. vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalų, fiz. savybių (mechaninių, šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių), t. p. gyvūnų ir augalų audinių savybių nevienodumas skirtingomis kryptimis, pvz., žėručio plokštelė skyla į plonus lapelius tik išilgai tam tikros plokštumos; 2. nevienodas įvairių augalo organų padėties pakitimas dėl to paties aplinkos faktoriaus poveikio; 3. ląstelės sienelių, krakmolo grūdelių ir kai kurių chloroplastų savybė dvigubai laužti šviesos spindulius.

Anihiliacija

anihiliãcija [lot. annihilatio — išnykimas], fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio, lauko kvantais; išmedžiagėjimas.

Anamorfinis

anamòrfinis [↗ anamorfuoti], fiz. iškreiptas, pakitęs, pvz., Δ vaizdas (objekto vaizdas, gautas specialiomis optinėmis sistemomis arba pakreipus objekto ir ekrano, kuriame susidaro vaizdas, plokštumas).

Amplitudė

amplitùdė [lot. amplitudo — erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat. plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško radiusas vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės apimtis, ribos.

Aktyvacija

aktyvãcija [↗ aktyvus]: 1. medžiagos žadinimas (jos kaitinimas, švitinimas, apdorojimas kt. medžiagomis), kad lengviau, sparčiau ir stipriau vyktų jos cheminis ar fizikinis kitimas (virsmas), pvz., kad vyktų chem. reakcija, branduolio skilimas; 2. chem. molekulių sužadinimas; tokios molekulės lengviau reaguoja; 3. korytų medžiagų, pvz., medžio anglių, apdorojimas, kad padidėtų tų medžiagų sorbcinė (sugėrimo) geba; 4. fiz. dirbtinių radioaktyvių izotopų gavimas, pastovius atomų branduolius apšaudant neutronais, protonais, deuteronais, kt. branduoliais arba švitinant gama kvantais.

Akceptorius

akcèptorius [lot. acceptor — priėmėjas]: 1. fiz. puslaidininkio kristalinės gardelės defektas, pvz., savasis atomas tarpmazgyje arba priemaiša, galintis prisijungti elektroną iš valentinės juostos ar donoro; 2. chem. dalelė, prisijungianti elektronus, protonus, molekules, jonus ar laisvuosius radikalus.

Agregatinis

agregãtinis [↗ agregatas]: 1. fiz. susijęs su tam tikrų jėgų susietų atomų, jonų, molekulių ar koloidinių dalelių būsena, pvz., kieta (kristaline), skysta, dujine ar plazmine; 2. susijęs su agregatu.