|
-> vulkanizmas [↗ vulkanas], geol. visuma gamtos reiškinių, kuriuos sukelia magmos arba lavos ir iš jos išsiskiriančių dujų, vandens garų, terminių vandenų migracija litosferoje, kilimas iš gelmių ir pasklidimas Žemės paviršiuje, atmosferoje; analogiški reiškiniai kituose dangaus kūnuose.
veñdas [pagal sen. slavų genties vendų pavadinimą], Žemės geol. istorijos vėlyvojo proterozojaus vėlyviausias laikotarpis, trukęs iki kambro; per tą laikotarpį susidariusių uolienų kompleksas.
triãsas [gr. trias — trejybiškumas], Žemės geol. istorijos mezozojaus eros I periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema.
trãpas3 [šved. trapp < trappa — laiptai], geol. platformose susidariusių magminių bazinių uolienų (dolerito, diabazo, diabazinio porfyrito, bazalto) formacija.
-> transgrèsija [lot. transgressio – perėjimas], geol. jūros veržimasis į sausumą; ilgalaikis sausumos plotų aptvinimas, dažn. dėl tektoninių judesių.
tèrmos [lot. thermae < gr. thermos – šiltas, karštas]: 1. sen. romėnų viešoji pirtis; 2. geol. terminiai vandenys – šiltos arba karštos versmės ir karšti požeminiai vandenys.
terciãras [angl. tertiary < lot. tertius — trečias], psn. Žemės geol. istorijos kainozojaus eros laikotarpis, apimantis paleogeno ir neogeno periodus.
tektònika [gr. tektonikē — statybos menas]: 1. geol. Žemės plutos ir viršutinės mantijos sandara, kurią suformavo tektoniniai judesiai; 2. ↗ geotektonika; 3. architektūros arba dailės kūrinio konstrukcinės sandaros, meninių priemonių darna; visumos ir elementų santykis.
talasokrãtinis [thalassa + gr. kratos — jėga, valdžia], geol. jūrų plitimo, svyravimo; jūrinis; Δ periodas — geol. laikotarpis, per kurį, dumbant Žemės plutai, padidėja jūrų plotai; būdinga jūrinis klimatas.
-> štòkas [vok. Stock — lazda, kamienas]: 1. geol. stambus netaisyklingos cilindrinės formos geol. kūnas (pvz., rūdos Δ), slūgsantis kitų uolienų storymėje; 2. inkaro viršutinės dalies skersinis virbas.
|
|
Naujausi komentarai