Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Barisfera

barisferà [barys + ↗ sfera], geol. Žemės rutulio vidinė sfera, apimanti branduolį ir mantiją; kartais jai priskiriamas tik Žemės branduolys.

Azojus

azòjus [↗ a…+ gr. zōē — gyvybė], psn. seniausia Žemės geol. istorijos era archėjus.

Autochtonas

autochtònas [gr. autochthōn — vietinis]: geol. 1. Žemės plutos sluoksnių dalis, per tektoninius išjūdžius likusi pirmykštėje slūgsojimo vietoje ir atsidūrusi po užstumtine tektonine danga (alochtonu); autochtoninė struktūra; 2. uoliena, slūgsanti ten, kur susidarė; autochtoninė uoliena.

Autigeninis

autigèninis [gr. authigenēs — vietinės kilmes], geol. susidaręs ten, kur dabar yra, pvz., uolienos Δ mineralas (susidaręs toje uolienoje).

Aulakogenas

aulakogènas [gr. aulax (kilm. aulakos) — vaga + ↗ …genas], geol. didelė pailga Žemės plutos platformos tektoninė įduba, atsiradusi dėl gilių lygiagrečių lūžių.

Astroblema

astroblemà [↗ astro… + gr. blēma — žaizda], geol. struktūra, susidariusi Žemės paviršiuje, nukritus meteoritui arba asteroidui; meteorinis krateris.

Artezinis

artèzini‖is [pranc. artésien; pagal Prancūzijos provincijos Artua (lot. Artesium) pavadinimą], geol. požeminis, gręžtinis, trykštantis; Δ vanduo — požeminis vanduo, hidrauliškai suspaustas tarp dviejų nelaidžių sluoksnių (vandensparų); Δ šulinys — gręžinys, siekiantis ~ io vandens sluoksnį.

Archėjus

archejus [gr. archaios — senovinis], Žemės geol. istorijos prekambro eono ankstyvoji era; per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.

Archipelagas

archipelãgas [↗ archi… + gr. pelagos — jūra], salynas — daug salų arba jų grupių, esančių netoli viena kitos, paprastai turinčių tą pačią kilmę, panašią geol. sandarą ir bendrą vardą.

Apofizė

apòfizė [gr. apophysis]: 1. atauga, atšaka, pastorėjimas; 2. anat. kaulo atauga, išsikišimas; 3. geol. gyslinė atšaka į aplinkines uolienas nuo magminės uolienos arba rūdos telkinio (gyslos, štoko ir kt.).