|
-> paleontològija [↗ paleo… + ↗ ontologija]: 1. mokslas apie praėjusių geol. epochų augalus ir gyvūnus; 2. lingvistinė Δ — mokslas, atkuriantis kurios nors kalbos pirmykščių (išmirusių) vartotojų mąstymo būdą, gyvenimo sąlygas ir terit. išplitimą, remdamasis tos kalbos žodynine sudėtimi ir kt. ypatybėmis.
paleozòjus [↗ paleo… + gr. zōē — gyvybė], Žemės geol. istorijos III era; per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.
paleobotãnika [↗ paleo… + ↗ botanika], mokslas apie iškastinius augalus, įv. geol. periodų augalų pasiskirstymo Žemėje dėsnius.
paleocènas [↗ paleo… + gr. kainos — naujas], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros paleogeno periodo I epocha; per tą laikotarpį susidariusių uolienų skyrius.
-> ornitofáuna [↗ ornito… + ↗ fauna], kurios nors vietovės, jos dalies arba tam tikro Žemės geol. laikotarpio paukščių rūšių visuma.
orogèninis [oros + ↗ …geninis], geol. susijęs su orogenezę, kalnų susidarymu.
organogènin‖is [↗ organinis + ↗ …geninis], geol. susidaręs dėl organizmų gyvybinės veiklos arba iš gyvūninių ar augalinių liekanų, pvz., ~ės uolienos, ~iai mineralai.
ordòvikas [pagal Velse (D. Britanija) gyvenusios keltų genties — ordovikų — pavadinimą], Žemės geol. istorijos paleozojaus eros II periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema.
oligomiktin‖is [↗ oligo… + gr. miktos — mišrus], geol. ~ė uoliena, klastinė uoliena, susidariusi iš 2 skirtingų uolienų arba mineralų nuolaužų arba iš 1 uolienos ir 1 mineralo nuolaužų.
-> oligocènas [↗ oligo… + gr. kainos — naujas], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros paleogeno periodo vėlyvoji epocha; per tą laikotarpį susidariusių uolienų skyrius.
|
|
Naujausi komentarai