|
-> struktūrà [lot. structura]: 1. daikto dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys; sandara; 2. objekto arba reiškinių sistemos sandara, atsieta nuo jų kilmės, funkcijų, elementų, požymių; 3. lit. kūrinio sandara, jo elementų organizacija, tarpusavio ryšiai, santykiai; 4. geol. uolienų sandaros požymiai, kuriuos sąlygoja jas sudarančių mineralų ir jų agregatų forma, dydis, išsidėstymas; 5. uolienų slūgsojimo erdvinė forma.
siužètas [pranc. sujet]: 1. epinio arba draminio lit. kūrinio struktūros elementas — priežasčių ir pasekmių ryšiais susietų įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikta kūrinyje, nebūtinai chronologine), epizodų kaita; kartais — tas pat, kas fabula; 2. konkreti reiškinio arba įvykio situacija, pavaizduota dailės kūrinyje; dažnai nusakomas kūrinio pavadinimu.
silãbinis [gr. syllabikos], skiemeninis: 1. lingv. Δ raštas — skiemeninis raštas, kurio ženklai (vad. silabemos) žymi skiemenis; 2. lit. pagrįstas tam tikru skiemenų skaičiumi, pvz., ~ė eilėdara.
sanskrìt‖as [skr. samskrta — dirbtinis, ištobulintas], senovės ir vid. amžių (iš dalies ir dabartinės) Indijos lit. kalba; ~u parašyta diduma klasikinės, religinės, mokslinės sen. indų literatūros.
-> redùkcija [lot. reductio — grąžinimas], sumažėjimas, sumažinimas, susilpnėjimas, susilpninimas, supaprastinimas, susigrąžinimas, sunykimas, pertvarkymas, apribojimas, pašalinimas: 1. kai kurių Europos monarchų žemių, kurias jie buvo atidavę stambiesiems feodalams, susigrąžinimas XVI— XVII a.; 2. chem. reakcija, per kurią medžiaga prisijungia elektronus; 3. deguonies atėmimas iš chem. junginių; 4. sudėtingo gamybinio proceso supaprastinimas; 5. kurso arba kainų kritimas biržoje; 6. dujų arba skysčio slėgio mažinimas tam tikru įtaisu (reduktoriumi); 7. chromosomų skaičiaus sumažėjimas per pusę; įvyksta ląstelės mejozinio dalijimosi metu; 8. biol. organų arba jų dalių visiškas arba dalinis sunykimas dėl funkcijos praradimo; 9. med. kūno dalies atitaisymas, kitaip ↗ repozicija; 10. lingv. garsų nykimas arba jų kiekybinis ar kokybinis susilpnėjimas, pvz., žemaičių „suk” vietoj lit. kalbos „suka”; 11. muz. kūrinio partitūros pertvarkymas mažesniam balsų arba instrumentų skaičiui.
redãkcija [pranc. rédaction < lot. redactus — sutvarkytas]: 1. rankraščio apdorojimas, parengimas spaudai; 2. vadovavimas leidiniui, jo turinio patvirtinimas; 3. sutvarkytas, apdorotas tekstas; 4. lit. kūrinio variantai, atsiradę, kūrinį rašant arba redaguojant; 5. minties reiškimo forma, formulavimas; 6. žmonių kolektyvas, rengiantis leidinį arba leidinius, tekstą spaudai, radijui, televizijai; 7. patalpa, kurioje dirba toks kolektyvas.
purizmas [lot. purus — švarus, grynas]: 1. papročių grynumo ir griežtumo siekimas, kartais tik išorinis; 2. perdėtas kalbos gryninimas, besaikis stengimasis apsaugoti kalbą nuo kt. kalbų elementų, skolinių, tarptautinių žodžių; būdingas lit. kalbos formavimosi laikotarpiui; 3. XX a. 2—3 d-mečio pranc. modernistinės tapybos kryptis; būdinga vad. grynos formos vyravimas, geometrizavimas, plokštuminis vaizdavimas.
puántas [pranc. pointe — smaigalys], netikėta lit. kūrinio (ypač novelės) pabaiga, atomazga; ryškus, šmaikštus kūrinio pagr. minties pabrėžimas pabaigoje.
psichologizmas [↗ psichologija]: 1. filosofijos, lit. mokslo, kalbotyros tendencija visus reiškinius ir procesus aiškinti psichologijos požiūriu; 2. grožinės literatūros kūrinio, spektaklio, filmo vaizdų pobūdis — nuodugni, tolydinė žmogaus dvasinio pasaulio analizė.
-> pseudoklasicizmas [↗ pseudo… + ↗ klasicizmas], XIX a. pirmųjų 3 dešimtmečių lenkų klasicizmo lit. srovė, kuri rėmėsi pranc. klasicizmo ir rokoko poetika; priešingai švietėjiškajam klasicizmui, griežtai laikėsi normatyvinių (ypač kalbos) kanonų.
Puslapis 2 iš 9«123456789»
|
|
Naujausi komentarai