humoristika: 1. kurio nors autoriaus, šalies, laikotarpio humoristinių lit. kūrinių visuma; 2. kas juokinga, komiška.
|
||||
humoristika: 1. kurio nors autoriaus, šalies, laikotarpio humoristinių lit. kūrinių visuma; 2. kas juokinga, komiška. honorãras [lot. honorarium — atlyginimas už paslaugas], piniginis atlyginimas autoriui už jo kūrinio panaudojimą, lit. kūrinio vertėjui, meno kūrinio atlikėjui už atliktą darbą arba kai kurių laisvųjų profesijų darbuotojams, pvz., advokatams, laisvai praktikuojantiems gydytojams, t. p. ekspertams, už profesines paslaugas. heròjus [gr. heros — didvyris]: 1. sen. graikų genties vadas arba karžygys (kartais išgalvotas asmuo), po mirties sudievintas ir tapęs mit. arba rel. būtybe; 2. didvyris, žmogus, atlikęs arba atliekantis žygdarbius; 3. žmogus, kuris garbinamas, kuriuo žavimasi; 4. pagrindinis arba vienas pagrindinių lit. kūrinio, spektaklio, filmo veikėjų, dažnai reiškiantis autoriaus idealus ir turintis heroizmo bruožų; kartais bet kuris kūrinio veikėjas (personažas). flagrante delicto [sk. fliagrante delikto; lot.] ↗ en flagrant délit. fabliò [pranc. fabliau < lot. fabula — pasakėčia], vid. amžių pranc. miestelėnų lit. žanras — nedidelis eiliuotas satyrinio arba humoristinio pobūdžio pasakojimas buities, moralės temomis. etiùdas [pranc. étude < lot. studium — mokymasis, studijavimas]: 1. nedidelis pagalbinis dailės kūrinys, daromas iš natūros; 2. muz. pjesė atlikimo technikai lavinti; 3. improvizacinis pratimas aktoriaus meistriškumui ugdyti; vienas vaidmens kūrimo būdų; 4. mokslo (dažn. filosofijos) ar lit. kritikos straipsnis, nepretenduojantis į baigtumą, griežtą argumentaciją ar galutinius sprendimus; esė; 5. šachmatų arba šaškių uždavinys, kurio pozicijoje yra nedaug figūrų; sprendžiamas vieninteliu sunkiai randamu būdu (ėjimų skaičius nenurodomas) . eskapizmas [angl. escapism < escape — pabėgti, ištrūkti], lit. kritikos tendencija — sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės. epizòdas [gr. epeisodion]: 1. atsitikimas, trumpalaikė, ppr. mažareikšmė įvykio dalis, iš esmės neturinti įtakos visam įvykiui, reiškiniui; 2. lit. kūrinio (dažn. dramos, romano) fragmentas, sudėtinė dalis, turinti tam tikrą kompozicinį savarankiškumą; 3. muz. intermedija, įterptinis motyvas tarp temų; 4. rondo formos muz. kūrinyje — nauja kontrastinga tema; 5. muz. sudėtingos 3 dalių formos vid. dalis; 6. muz. sonatos plėtotės nauja tema. epilògas [gr. epilogos < ↗ epi… + gr. logos — žodis]: 1. baigiamoji epinio ar draminio lit. kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius; 2. kreipimasis į žiūrovus kai kurių antikinių dramų pabaigoje, kur aiškinami autoriaus tikslai, suvaidinto kūrinio prasmė; 3*. ko nors pabaiga, baigiamoji dalis. epigrãfas [gr. epigraphē — įrašas, užrašas]: 1. antikoje ir vid. amžiais — užrašas ant paminklų, šventyklų sienų, meno dirbinių; 2. posakis, trumpa kt. kūrinio ištrauka, pateikta prieš lit. kūrinį arba jo dalį kaip įžanga. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai