|
-> zonà [gr. zōnē — juosta]: 1. mat. rutulio paviršiaus juosta, esanti tarp 2 lygiagrečių apskritimų; 2. geogr. žemynų skirstymo terit. vienetas — geogr. juostos dalis, sąlygojama šilumos ir drėgmės derinio; 3. tam tikras plotas, rajonas, turintis adm., geogr. ar kt. bendrybių, pvz., pasienio Δ; 4. vieta, kurioje vyksta tam tikri reiškiniai, kuri turi tam tikrų ypatybių; pvz., tylos Δ (joje negirdimas stiprus garsas), branduolinio reaktoriaus aktyvioji Δ (joje vyksta valdomoji branduolinė reakcija); 5. kristalografijoje — kristalo sienų, susikertančių lygiagrečiomis briaunomis, visuma.
variãcija [lot. variatio — pakeitimas]: 1. choreografinės formos dalis (vieno arba kelių šokėjų išplėtotas šokis); 2. astr. Mėnulio judėjimo periodinis nuokrypis nuo trajektorijos, kuria jis judėtų, sąveikaudamas tik su Žeme; 3. mat. diferencialo sąvokos apibendrinimas; funkcionalu pokyčio tiesinė pagr. dalis.
trisèkcija [↗ tri… + lot. secio — pjovimas], mat. dalijimas į 3 lygias dalis; kampo Δ — klasikinis brėžimo uždavinys, neišsprendžiamas skriestuvu ir liniuote.
trianguliãcija [lot. triangulum — trikampis]: 1. geod. punktų padėties radimas, sudarant trikampių grandines; 2. mat. paviršiaus suskirstymas į trikampius; 3. bot. trikampinis skiepijimas, inkrustavimas.
-> tranzityvùs, tranzitỹvinis [lot. transitivus — pereinamasis]: 1. lingv. reiškiantis veiksmą, vienaip ar kitaip susijusį su tiesioginiu objektu, pvz., daryti, statyti; 2. mat. turintis ↗ tranzityvumo (2) savybę.
tranzityvùmas [↗ tranzityvus]: 1. lingv. gram. kategorija, rodanti veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su tiesioginiu objektu; 2. mat. aibės elementų sąryšio savybė: jei a * b ir b * c, tai a*c (a, b, c — bet kurios aibės elementai, * — sąryšio ženklas), pvz., lygybė (=), daugiau arba lygu (≥). mažiau arba lygu (≤) yra tranzityvūs sąryšiai.
transversãlė [lot. transversalis < ↗ trans… + lot. verto — apverčiu, apsuku], mat. tiesė, kertanti plokščią figūrą.
transpozicija [lot. transpositio — perkėlimas]: 1. tikslus visų muz. kūrinio garsų perkėlimas kokiu nors intervalu aukštyn arba žemyn; 2. mat. veiksmas, keičiantis vietomis du kėlinio elementus; 3. lingv. naudojimasis filol. žiniomis, mokantis svetimų kalbų.
transponúoti [lot. transponere – perkelti, persodinti], perkelti ką nors iš vienos srities į kitą; pritaikyti kt. sričiai; pakeisti, sukeisti vietomis, perdėti į kt. vietą; daryti transpoziciją: 1. muz. perkelti muz. kūrinį tam tikru intervalu iš vienos tonacijos į kitą, daryti ↗ transpoziciją (1); 2. mat. sukeisti, perstatyti elementus, pvz., sukeisti matricos stulpelius ir eilutes vietomis.
-> transliãcija [lot. translatio – pernešimas, perdavimas]: 1. nestudijinių televizijos, radijo laidų (tiesiog iš įvykio vietos – koncertų salės, stadiono ir pan.) arba tarpmiestinio ryšio linijomis ateinančių iš kt. miestų programų perdavimas per vietines televizijos ar radijo stotis; pati perduodama programa; 2. el. signalų priėmimas ir jų perdavimas imtuvo kryptimi tarpiniuose ryšių trakto punktuose; 3. biol. baltymų polipeptidinių grandinių biosintezė gyvosiose sistemose, kurios metu informacinė ribonukleino rūgštis perduoda gen. informaciją, esančią jos nukleotidų sekoje; 4. fiz. arba mat. objekto slinkimas erdvėje (visi objekto taškai slenka lygiagrečiai vienas su kitu).
|
|
Naujausi komentarai