Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Grafas

grafas2 [gr. graphō — rašau], mat. taškų, sujungtų atkarpomis, sistema; įv. sistemų struktūros paprasčiausias mat. modelis.

Funktorius

fùnktorius [angl. functor]: 1. mat. kategorijos atvaizdavimas kategorijoje, išlaikantis atvaizdavimų kompoziciją ir vienetinį atvaizdavimą; 2. bet kuri išraiška, iš kurios konstruojamas teiginys, vardas ar kt. funktoriai.

Funkcija

fùnkcija [lot. functio — atlikimas, veikla]: 1. pareigos, veiklos sritis; paskirtis; 2. mat. taisyklė, kuri kiekvienam vienos aibės elementui priskiria vieną arba kelis kitos aibės elementus; priklausomas kintamasis dydis, t.y. dydis, kuris kinta, kintant kitam dydžiui, vadinamam argumentu; 3. fiziol. organizmo dalies specialioji veikla; 4. log. struktūra su keliais kintamaisiais, kuriuos pakeitus konkrečiomis sąlygomis, gaunamas log. teiginys; 5. muz. elemento vaidmuo kūryboje; dažn. akordo reikšmė dermėje (tonacijoje), jo santykis su kitais dermės akordais (harmoninė funkcija).

Formalizmas

formalizmas [pranc. formalisme < lot. formalis — susijęs su forma]: 1. formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų, nuostatų, nesigilinant į jų esmę; pedantiškumas, skrupulingumas; 2. literatūros ir kitų meno šakų, be to, menotyros, filosofijos pakraipa, kuriai būdinga meno kūrinių ar kitų kultūrinių reiškinių formos reikšmės perdėtas vertinimas, teigimas, jog pažintines, etines, estetines kūrinių vertybes nulemia forma; 3. moralinio dogmatizmo atmaina; reiškiasi kaip griežtas, nekritiškas dorovės normų, etiketo, papročių laikymasis net tada, kai realioje gyvenimo situacijoje tai yra beprasmiška, komiška, žalinga; 4. matematinis Δ — mat. filosofijos kryptis, matematikos tyrimo objektu laikanti tik formalias log. sistemas.

Formulė

fòrmulė [lot. formula — forma, taisyklė]: 1. trumpas ir tikslus kurios nors taisyklės, santykio, dėsnio ir pan. apibrėžimas; 2. mat. teiginio ar apibrėžimo simbolinis užrašymas skaičiais, raidėmis ir mat. ženklais; 3. cheminė Δ — chem. elemento, junginio molekulės kokybinės, kiekybinės sudėties ir sandaros žymėjimas chem. simboliais.

Forma

fòrma [lot. išvaizda, pavidalas]: 1. išorinis daikto pavidalas, kontūrai; 2. ko nors sutvarkymas, sandara, pvz., valdymo Δ; 3. nustatytas ko nors pavyzdys; šablonas; 4. Aristotelio filosofijoje — aktyvioji būties pusė; 5. lingv. lytis, gramatinių kategorijų, žodžių ir sakinių tarpusavio santykių išorinio reiškinio priemonė; 6. meno kūrinio išraiškos priemonių visuma, vaizdavimo būdas; 7. įtaisas su tuštyme, kuri pripildoma kokios nors medžiagos ir suteikia gaminiui norimą pavidalą, pvz., metalo liejimo, gelžbetonio gamybos, kepimo Δ; 8. spst. spaudos forma — paviršius su iškiliuoju, giliuoju arba plokščiuoju originalo atvaizdu, parengtas spausdinti; 9. mat. homogeninis kelių kintamųjų daugianaris, pvz., kvadratinė Δ (daugianaris, kurio kiekvienas narys yra koeficiento ir kintamojo kvadrato arba dviejų skirtingų dauginamųjų sandauga); 10. sportininko pajėgumas tam tikru metu; 11.* ko nors regimybė, formalumas.

Fiksuoti

fiksúoti [pranc. fixer < lot. fixus — tvirtas, nesuardomas]: 1. galutinai nustatyti; 2. pažymėti, užrašyti; registruoti; 3. įtvirtinti tam tikroje padėtyje, kad nejudėtų; 4. biol. apdoroti tam tikromis medžiagomis ląsteles, audinius, organus; 5. užgrūdinti, sutvirtinti išryškintą fotografinį atvaizdą, kad negestų, nebluktų; 6. sutelkti, nukreipti (žvilgsnį, dėmesį); 7. mat. nustatyti, parinkti.

Faktorius

fãktorius [lot. factor — darytojas, gamintojas]: 1. jėga, sukelianti ir veikianti kurį nors reiškinį; veiksnys; proceso varomoji jėga, būtina jo vyksmo sąlyga; 2. mat. vienas dauginamųjų; 3. komisionierius, makleris, tarpininkas.

Faktorialus

faktorialùs, mat. vienareikšmiškai skaidomas daugikliais.

Ergodiškumas

ergodiškùmas [gr. ergon — darbas + hodos — kelias], mat. dinaminės sistemos (atsitiktinio proceso) savybė: sistemai kintant, kiekviena jos būsena tam tikru tikslumu apibūdina bet kurią kitą artimą būseną.