Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Tūba

tūbà2 [it. tuba < lot. tuba — trimitas], varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muz. instrumentas; ovalus, su pūstuku viename ir žiotimis kitame gale; turi 4—6 ventilius.

Trombonas

trombònas [it. trombone], varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muz. instrumentas; turi U raidės pavidalo vamzdį su pūstuku viename ir plačiomis žiotimis kitame gale; būna ventilinis arba slankiklinis (vamzdžio ilgį galima keisti).

Trio

trio [it.]: 1. instrumentinės muzikos žanras; 4 dalių sonatinis ciklas 3 instrumentams (dažn. fortepijonui, smuikui ir violončelei); 2. trijų muz. atlikėjų (dažn. instrumentininkų) ansamblis; 3. instrumentinio muz. kūrinio vid. dalis.

Triolė

triòlė [vok. Triole], ritminė muz. figūra: vietoj 2 arba 4 vienodos vertės garsų atliekami 3 vienodos vertės garsai.

Trichordas

trichòrdas [gr. trichordos — tristygis]: 1. sen. graikų tristygis muz. instrumentas; 2. diatoninis garsaeilis, apimantis tercijos arba kvartos intervalą.

Triada

triadà [gr. trias (kilm. triados) — trejybė]: 1. trejybiškumas, trinariškumas, trejybė; 2. G. Hėgelio filosofijoje — 3 vystymosi stadijos (tezė, antitezė, sintezė); 3. muz. 3 pagrindiniai mažorinės arba minorinės tonacijos akordai, atliekantys tonikos, dominantės ir subdominantės tonacines funkcijas.

Tremolo

trèmolo [it. virpantis], muz. artikuliacijos rūšis; greitas vieno garso kartojimas (arba kelių garsų ir akordų kaitaliojimas) griežiant arba dainuojant.

Trelė

trèlė [< it. trillo], muz. greitas gretimų garsų kaitaliojimas.

Transpozicija

transpozicija [lot. transpositio — perkėlimas]: 1. tikslus visų muz. kūrinio garsų perkėlimas kokiu nors intervalu aukštyn arba žemyn; 2. mat. veiksmas, keičiantis vietomis du kėlinio elementus; 3. lingv. naudojimasis filol. žiniomis, mokantis svetimų kalbų.

Transponuoti

transponúoti [lot. transponere – perkelti, persodinti], perkelti ką nors iš vienos srities į kitą; pritaikyti kt. sričiai; pakeisti, sukeisti vietomis, perdėti į kt. vietą; daryti transpoziciją: 1. muz. perkelti muz. kūrinį tam tikru intervalu iš vienos tonacijos į kitą, daryti ↗ transpoziciją (1); 2. mat. sukeisti, perstatyti elementus, pvz., sukeisti matricos stulpelius ir eilutes vietomis.