Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Transkripcija

transkripcija [lot. transcriptio – perrašymas], lingv.: 1. kalbos elementų (garsų, fonemų) tikslus užrašymas spec. raštu, naudojant dirbtines ar iš kt. abėcėlių paimtas raides, diakritinius ženklus, pvz., „[k`ir·zdawō]“ – kirsdavo; 2. kt. kalbų tikrinių vardų, geogr. pavadinimų ir mokslo terminų perteikimas savos kalbos raidėmis; 3. muz. kūrinio pritaikymas kitokiam atlikimui, negu jis parašytas; Δ yra laisvesnė už aranžuotę (gali būti labiau nutolusi nuo originalo); 4. biol. gen. informacijos (esančios dezoksiribonukleino rūgšties azotinių bazių sekoje) perrašymas – ribonukleino rūgšties molekulės.

Tranquillo

tranquillo [sk. trankvilio; it.], muz. ramiai.

Tonaciškumas

tonaciškùmas, tonacijos buvimas muz. kūrinyje.

Tonadilija

tonadilija [isp. tonadilla – dainelė], XVIII a. vid.–XIX a. pr. isp. vaidinimo rūšis; muz. intermedija; grindžiama isp. liaudies dainų ir šokių (dažn. segidilijos ir tiranos) ritmika ir melodija.

Tonalumas

tonalùmas [↗ tonalus], muz. garsų ir akordų ryšys su kūriniui būdingos dermės tonika; ypač būdinga XVIII–XX a. profesionaliajai muzikai, pagrįstai mažoro ir minoro dermių sistema.

Tonika

tònika [gr. tonikos – skambantis], pastovusis muz. dermės garsas (gamos); Δ pradedami dermių garsaeiliai (gamos), pvz., C-dur tonacijoje Δ yra garsas do.

Tonacija

tonãcija [< gr.]: 1. tarp savęs susijusių muz. garsų ir akordų sistema; grindžiama tiesioginiu arba netiesioginiu elementų ryšiu su tonika; 2. dermės garsų padėtis muz. garsaeilyje.

Tombo

tombò [pranc. tombeau – antkapis], mirusiojo atminimui skirtas muz. kūrinys.

Tirada

tiradà [pranc. tirade]: 1. ilga frazė, didelė replika, kalbos atkarpa, pasakyta pakeltu tonu; 2. muz. panašus į gamą pasažas arba kelių garsų puošmena.

Timpanas

timpãnas1 [it. timpano < gr. tympanon — būgnas], mušamasis muz. instrumentas; turi varinį arba žalvarinį katilo pavidalo korpusą, iš viršaus aptemptą oda; mušamas 2 lazdelėmis, turinčiomis veltinio, odos ar medžio bumbulus.