Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Diatonika

diatònika [gr. diatonikos — pereinantis nuo tono prie tono], muz. dermių natūraliųjų garsaeilio laipsnių sistema.

Diapazonas

diapazònas [gr. dia pasōn (chordōn) — per visas (stygas)]: 1. ką nors apimtis, dydis; 2. bangų dažnių (arba ilgių) sritis, pvz., radijo dažnių diapazonas (sritis tarp didžiausio ir mažiausio dažnio, kuriuo gali būti suderintas radijo prietaisas); 3. balso arba muz. instrumento garsų (nuo žemiausiojo iki aukščiausiojo) apimtis.

Diafonija

diafònija [gr. diaphōnia — nedermė, disonansas]: 1. sen. graikų muz. teorijoje — disonansas; 2. IX—XII a. polifoninė (dažn. dvibalsė) muzika.

Detonuoti

detonúoti2 [pranc. détonner], netiksliai intonuoti (pažeminti arba paaukštinti) atliekamo muz. kūrinio reikiamą garsą (toną).

Detache

détaché [sk. detašė; pranc. atskirtas, nutrauktas] , muz. griežimas braukiant stryką nutrūkstamais, staigiais judesiais.

Dempferis

depferis [vok. Dämpfer], techn. muz. slopintuvas — įtaisas mech. virpesiams mažinti arba slopinti.

Deka

dekà [vok. Decke — dangtis]: 1. styginių muz. instrumentų korpuso dalis (dažn. daroma iš rezonansinės medienos, kuri atmuša ir sustiprina garsą); 2. pobūgnis arba antbūgnis — kuliamosios dalis gaubianti būgną.

Decima

dècima [lot. dešimta]: 1. eiliuoto kūrinio 10 eilučių strofa; 2. muz. intervalas, apimantis dešimtį diatoninio garsaeilio laipsnių.

Decrescendo

decrescendo [sk. dekrešendo; it. tildant], muz. dinamikos rūšis; garsumo silpnėjimas.

Dalabandis

dalabándis, Kaukazo tautų mušamasis muz. instrumentas, panašus į pailgą būgną; membrana medinė.