Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Altas

áltas [lot. altus — aukštas]: 1. žemas moterų ir vaikų balsas; 2. keturstygis muz. instrumentas, šiek tiek didesnis už smuiką, derinamas kvinta žemiau; 3. pučiamasis muz. instrumentas, dar vadinamas althornu.

Allegretto

allegretto [it.]: 1. vidutinis muz. tempas; 2. vidutinio tempo muz. kūrinys ar jo dalis.

Allegro

allegro [it. linksmai]: 1. greitas muz. tempas; 2. greito tempo muz. kūrinys ar jo dalis.

Al fine

al fine [it.], muz. iki galo (kūrinį nuo natose pažymėtos vietos reikia atlikti iki galo).

Aleatorika

aleatòrika [lot. aleatorius — susijęs su lošimu kauleliais], muzikos kūrimo ir atlikimo būdas: kompozitorius nurodo tik kai kuriuos muz. kūrinio elementus; kūrinio faktūrą, kai kada ir struktūrą galutinai baigia atlikėjai.

Akompanimentas

akompanimeñtas [pranc. accompagnement — lydėjimas], muz. kūrinio dalis, skirta pritarti pagr. balsui (solistui, ansambliui); akompanuojama dažn. fortepijonu (pianinu), kai kada kt. muz. instrumentais, jų ansambliais.

Akordas

akòrdas1 [it. accordo — sąskambis]: 1. kelių (mažiausiai 3) tam tikro intervalinio santykio muz. garsų sąskambis; 2. muz. instrumento (smuiko, kanklių) stygų komplektas.

Akordeonas

akordeònas [pranc. accordéon], dumplinis armonikos tipo muz. instrumentas; klaviatūra kaip fortepijono; sukonstruotas 1850 Vienoje.

Akcentas

akceñtas [lot. accentus — kirtis]: 1. žodžio arba sakinio kirtis; grafinis kirčio ženklas (akūtas, gravis, cirkumfleksas); 2. negimtąja kalba ar tarmiškai kalbančio žmogaus tarties savotiškumas, atsiradęs dėl gimtosios kalbos arba tarmės įtakos, pvz., lenkavimas, dzūkavimas; 3. muz. kūrinio kurio nors garso arba akordo pabrėžimas (sustiprinimas, pailginimas, tembro paryškinimas); žymimas ženklais > , ∧ arba santrumpomis sf, fz, sfz; 4. išskiriantis, apibūdinantis, ryškesnysis elementas.

Agogika

agògika [gr. agōgē — nuvedimas], muz. atlikimo ypatybė: nedideli ritmo ir tempo pakeitimai, susiję su kūrinio ar jo dalies interpretacija; ypač būdinga romantiniam atlikimo stiliui.