|
-> legistai [lot. legistae < lex (kilm. legis) — įstatymas]: 1. vid. amžių V. Europos teisininkai, kurie stengėsi pritaikyti ir įtvirtinti V. Europos valstybėse romėnų teisę, kaip priešpriešą kanonų teisei ir feodaliniams papročiams; 2. sen. Kinijoje — polit. minties, filosofijos kryptis.
legitimizmas [pranc. légitimisme < lot. legitimus — teisėtas], polit. principas, pripažįstantis dinastijos ist. teises paveldėti valdžią.
legãtas1 [lot. legatus — pasiuntinys]: 1. sen. Romoje — senato polit. pasiuntinys ar įgaliotinis; vėlyvojoje respublikoje — karvedžio ir provincijos vietininko padėjėjas; imperijos laikais — imperatoriaus provincijos vietininkas; 2. dvasininkas, atstovaujantis popiežiui kuriame nors krašte.
kurultãjus [< mong.], ikirevoliucinėje Mongolijoje — feodalų suvažiavimas svarbiems polit. reikalams aptarti.
-> korùpcija [lot. corruptio — gadinimas; papirkimas], pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais; pareigūno ar polit. veikėjo papirkimas.
kordeljèrai [pranc. cordeliers < corde — virvė; buvo susijuosę sumazgyta virve]: 1. katalikų vienuolių pranciškonų ordino šaka; 2. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio polit. klubas (partija); Δ posėdžiaudavo pranciškonų kordeljerų vienuolyne.
kontrkultūrà [↗ kontr… + ↗ kultūra], tarp nenuoseklaus, nepastovaus, maištaujančio jaunimo paplitę primityvūs, beprasmiški reiškiniai (nuo narkotikų, sekso iki įv. polit. lozungų), kuriais neigiama tradicinė kultūra ir gyvensena.
konstitucionalizmas [pranc. constitutionnalisme]: 1. politikos ir valst. teisės mokslo burž. srovė, laikanti konstitucinę monarchiją geriausia valst. valdymo sistema; 2. polit. sistema, pagrįsta rašytine konstitucija, konstituciniais valdymo metodais; 3. psichol. teorija, teigianti individo temperamento, charakterio, individualumo priklausomybę nuo jo kūno sudėjimo ypatybių.
konstitùcija [lot. constitutio — nustatymas]: 1. pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies polit., teis. ir ek. sistemos pagrindus; 2. žmogaus arba gyvūno kūno sudėjimas.
-> konformizmas [lot. conformis — panašus, atitinkantis]: 1. polit. prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; 2. etikoje — sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu.
|
|
Naujausi komentarai