Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Konfederatai

konfederãtai [lot. confoederatus — priklausąs sąjungai, susivienijimui], Lenkijoje ir Lietuvoje feodalizmo laikais — luominės ginkluotos polit. sąjungos nariai, kurie tarpuvaldyje vykdė valst. valdžios funkcijas.

Komitetas

komitètas [pranc. comité < committo — pavedu]: 1. valstybinis organas, vadovaujantis kuriai nors valstybinės ar visuomeninės veiklos sričiai arba vykdantis spec. užduotis; 2. polit. partijų ir visuomeninių organizacijų renkamas vadovaujamasis organas.

Koalicija

koalicija [lot. coalitio — sąjunga], sąjunga, susitarimas siekti kokio nors tikslo: 1. laikina karinė politinė kelių valstybių sąjunga, sudaryta bendriems veiksmams prieš kt. valstybę ar jų grupę; 2. kelių polit. partijų susitarimas, norint sudaryti vyriausybę tų partijų turimos parlamente bendros atstovų daugumos pagrindu, kai nė viena partija parlamente neturi daugumos.

Klerikalizmas

klerikalizmas [↗ klerikalas], polit. kryptis, siekianti stiprinti bažnyčių ir dvasininkų viešpatavimą visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Kartelis

kartèlis [pranc. cartel < it. cartello < carta — popierius, raštas]: 1. vienos kurios gamybos šakos kapit. įmonininkų arba jų susivienijimų monopolistinė sąjunga; 2. burž. šalyse — polit. partijų susivienijimas arba susitarimas dėl bendrų veiksmų; 3. valstybių susitarimas dėl pasikeitimo kaliniais arba karo belaisviais; 4. iš pradžių — varžybų tvarka riterių turnyruose, vėliau — kvietimas raštu į dvikovą.

Institucionalizmas

institucionalizmas [↗ institucija], JAV polit. ekonomijos kryptis, pabrėžianti institucijų, traktuojamų psichologizuotai, reikšmę visuomeninių santykių tyrimui.

Inkorporacija

inkorporãcija [lot. incorporatio — įkūnijimas], įjungimas, pavertimas sudėtine dalimi: 1. teisinės normatyvinės medžiagos sisteminimo forma: medžiaga išdėstoma rinkiniais tam tikra (chronologine, abėcėline, temine) tvarka, nekeičiant jos turinio arba labai nedaug tekeičiant jį; 2. vienos polit. bendruomenės, pvz., valstybės ar jos dalies, įjungimas į kitą (perleidimas, aneksija); 3. sakinių darybos būdas — sakiniai sudaromi kaip sudurtiniai žodžiai, t. y. šaknys žodžiai jungiamos į vieną žodį sakinį.

Independentai

independeñtai [anl. independent — nepriklausomas, savarankiškas], Anglijoje — radikaliosios religinės politinės puritonų (vadovas O. Kromvelis) grupuotės nariai; per Anglijos burž. revoliuciją — polit. partija.

Iliuminatai

iliuminãtai [lot. illuminatus — apšviestas], slaptų rel. polit. draugijų, kovojančių su jėzuitais, nariai Europoje; ypač buvo paplitę XVIII a. II pusėje Bavarijoje.

Gvelfai

gvèlfai [it. Guelfi], XII—XV a. Italijos polit. grupuotė, kuri rėmė popiežiaus kovą su Šv. Romos imperijos imperatoriais ir jų šalininkais gibelinais.