konfederãtai [lot. confoederatus — priklausąs sąjungai, susivienijimui], Lenkijoje ir Lietuvoje feodalizmo laikais — luominės ginkluotos polit. sąjungos nariai, kurie tarpuvaldyje vykdė valst. valdžios funkcijas.
|
||||
konfederãtai [lot. confoederatus — priklausąs sąjungai, susivienijimui], Lenkijoje ir Lietuvoje feodalizmo laikais — luominės ginkluotos polit. sąjungos nariai, kurie tarpuvaldyje vykdė valst. valdžios funkcijas. komitètas [pranc. comité < committo — pavedu]: 1. valstybinis organas, vadovaujantis kuriai nors valstybinės ar visuomeninės veiklos sričiai arba vykdantis spec. užduotis; 2. polit. partijų ir visuomeninių organizacijų renkamas vadovaujamasis organas. koalicija [lot. coalitio — sąjunga], sąjunga, susitarimas siekti kokio nors tikslo: 1. laikina karinė politinė kelių valstybių sąjunga, sudaryta bendriems veiksmams prieš kt. valstybę ar jų grupę; 2. kelių polit. partijų susitarimas, norint sudaryti vyriausybę tų partijų turimos parlamente bendros atstovų daugumos pagrindu, kai nė viena partija parlamente neturi daugumos. klerikalizmas [↗ klerikalas], polit. kryptis, siekianti stiprinti bažnyčių ir dvasininkų viešpatavimą visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. kartèlis [pranc. cartel < it. cartello < carta — popierius, raštas]: 1. vienos kurios gamybos šakos kapit. įmonininkų arba jų susivienijimų monopolistinė sąjunga; 2. burž. šalyse — polit. partijų susivienijimas arba susitarimas dėl bendrų veiksmų; 3. valstybių susitarimas dėl pasikeitimo kaliniais arba karo belaisviais; 4. iš pradžių — varžybų tvarka riterių turnyruose, vėliau — kvietimas raštu į dvikovą. institucionalizmas [↗ institucija], JAV polit. ekonomijos kryptis, pabrėžianti institucijų, traktuojamų psichologizuotai, reikšmę visuomeninių santykių tyrimui. inkorporãcija [lot. incorporatio — įkūnijimas], įjungimas, pavertimas sudėtine dalimi: 1. teisinės normatyvinės medžiagos sisteminimo forma: medžiaga išdėstoma rinkiniais tam tikra (chronologine, abėcėline, temine) tvarka, nekeičiant jos turinio arba labai nedaug tekeičiant jį; 2. vienos polit. bendruomenės, pvz., valstybės ar jos dalies, įjungimas į kitą (perleidimas, aneksija); 3. sakinių darybos būdas — sakiniai sudaromi kaip sudurtiniai žodžiai, t. y. šaknys žodžiai jungiamos į vieną žodį sakinį. independeñtai [anl. independent — nepriklausomas, savarankiškas], Anglijoje — radikaliosios religinės politinės puritonų (vadovas O. Kromvelis) grupuotės nariai; per Anglijos burž. revoliuciją — polit. partija. iliuminãtai [lot. illuminatus — apšviestas], slaptų rel. polit. draugijų, kovojančių su jėzuitais, nariai Europoje; ypač buvo paplitę XVIII a. II pusėje Bavarijoje. gvèlfai [it. Guelfi], XII—XV a. Italijos polit. grupuotė, kuri rėmė popiežiaus kovą su Šv. Romos imperijos imperatoriais ir jų šalininkais gibelinais. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai