|
-> motỹvas [lot. motivum]: 1. skatinamoji priežastis, veiksnys; 2. įrodymas, argumentas; 3. psichol. vidinis veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą; 4. lit. mažiausio turinio vieneto tema arba kūrinio temos schema (ppr. pagrįsta literatūrine, kultūrine tradicija); 5. būdinga muz. kūrinio melodijos atkarpa, muz. temos dalis; 6. mažiausias muz. formos prasminis darinys; turi 1 akcentą.
konstitucionalizmas [pranc. constitutionnalisme]: 1. politikos ir valst. teisės mokslo burž. srovė, laikanti konstitucinę monarchiją geriausia valst. valdymo sistema; 2. polit. sistema, pagrįsta rašytine konstitucija, konstituciniais valdymo metodais; 3. psichol. teorija, teigianti individo temperamento, charakterio, individualumo priklausomybę nuo jo kūno sudėjimo ypatybių.
konfliktas [lot. conflictus — susidūrimas]: 1. priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas; kivirčas, ginčas; 2. psichol. priešingų poreikių, pareigų, motyvų, kurie negali būti vienu metu realizuoti, susidūrimas; 3. lit. kūrinio (ypač draminio ar epinio), teatro spektaklio, filmo veiksmą nulemiantis, emocinę įtampą keliantis priešingybių, prieštaravimų (veikėjo ir aplinkos, kelių veikėjų tarpusavio ar vieno veikėjo vidaus) susidūrimas, kova.
katatimija [gr. katathymios — trokštamas], psichol. sprendinių pritaikymas, pakeitimas pagal tuo metu išgyvenamus jausmus ir troškimus.
-> intuicija [lot. intuitio < intueor — įdėmiai žiūriu]: 1. filos. tiesos suvokimas be įrodymų; 2. psichol. įsitikinimas, kurio negalima visiškai pagrįsti; kyla dėl nesąmoningo požiūrio, susidariusio panašiose situacijose, perkėlimo į konkrečią situaciją arba dėl labai silpnų dirgiklių veikimo.
interakcionizmas [↗ interakcija], psichol. teorija, pripažįstanti 2 savarankiškus ir vienas kitą veikiančius procesus — fizinį ir psichinį.
intelektualizmas [↗ intelektualus]: 1. pažiūra, kad protas yra svarbiausias visuomenės gyvenimui, lemiantis jo pažangą; 2. psichol. pažiūra, psichinį gyvenimą traktuojanti kaip intelekto reiškinius.
hormizmas [gr. hormē — išjudinimas, paskatinimas], psichol. teorija, instinktus laikanti svarbiausiu žmogaus elgsenos veiksniu.
geštaltpsichològija [↗ geštaltas + ↗ psichologija], psichol. kryptis, psichinius procesus laikanti vientisais ir neskaidomais į elementus.
-> generalizãcija [lot. generalis — bendras, svarbiausias], apibendrinimas, būdingiausių esminių savybių išskyrimas iš pavienių faktų; darymas visuotiniu, išplėtimas (išplitimas): 1. kartografijoje — žemėlapyje vaizduotinų objektų ir reiškinių atranka ir apibendrinimas; 2. med. ligos išplitimas organe arba visame organizme; 3. psichol. patyrimo apibendrinimas, išplėtimas, jo perkėlimas iš vienos situacijos į kitą.
|
|
Naujausi komentarai