Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Chadžas

chãdžas [arab. chadždž < al chadžar al aswad — juodasis akmuo (įmūrytas Kaabos mečetės sienoje)], musulmonų rel. kelionė į Meką prie Kaabos arba į Mediną prie Mahometo kapo.

Biblija

Biblija [lot. biblia < gr. biblion (dgs. biblia) — knyga], Šventasis raštas — krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų rel. dogmatikos ir pamaldų pagrindas.

Baratnatjamas

baratnãtjamas, indų klasikinio šokio stilius (mokykla), jungiantis keleto tipų šokius (solo ir grupinius); dažnai sudaro rel. ritualo dalį; atlikimo technika labai sudėtinga, dauguma judesių ir pozų kanonizuota.

Aula

áula2 [lot.< gr. aulē]: 1. romėnų valdovo rūmai; ankstyvaisiais vid. amžiais — karaliaus pilis; 2. sen. krikščionių bažn. pastatas arba bazilikos priebažnytis ir vid. nava — rel. disputų vieta; 3. mokslo įstaigos iškilmių ir susirinkimų salė.

Asketas

askètas [gr. askēthēs — apmokytas, įgudęs]: 1. rel. atsiskyrėlis, marinantis savo kūną; 2*. gyvenimo malonumų atsižadantis žmogus.

Arkangelas

arkángelas [gr. archangelos], rel. mitologijoje — aukštesnio rango angelas.

Areopagitikai

areopagitikai, 4 rel. filos. traktatai ir 10 laiškų, kuriuose išdėstytos susistemintos krikščionių bažnyčios doktrinos; buvo priskiriami pirmajam Atėnų vyskupui Dionisijui Areopagitui (Dionysios Areopagita), gyvenusiam I a.; įrodyta, kad Δ parašyti ne anksčiau kaip V a. II pusėje.

Apokrifas

apòkrifas [gr. apokryphos — paslėptas]: 1. judėjų ir ankstyvųjų krikščionių lit. veikalas, nesutampantis su oficialiu rel. mokymu ir dėl to neįtrauktas į kanonines Biblijos knygas; 2. abejotinos autorystės arba abejotino autentiškumo veikalas.

Antropocentrizmas

antropocentrizmas [↗ antropo… + lot. centrum — vidurys]: 1. požiūris, pagal kurį žmogus yra visatos centras ir tikslas; juo remiasi daugelis rel. ir filos. sistemų. 2. pasaulio aiškinimas vien tik žmogaus patyrimo požiūriu.

Amfiktionija

amfiktiònija [gr. amphiktionia < amphi — aplink + ktizō— apgyvendinu], sen. Graikijos rel. ir polit. genčių ar polių sąjunga, turėjusi bendrą iždą, šventyklą ir kariavimo būdą.