panteizmas [↗ pan… + gr. theos — dievas], filos. rel. pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta arba skelbianti, kad dievas egzistuoja gamtoje imanentiškai.
|
||||
panteizmas [↗ pan… + gr. theos — dievas], filos. rel. pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta arba skelbianti, kad dievas egzistuoja gamtoje imanentiškai. panteònas [gr. pantheion < pan — visa + theos — dievas]: 1. sen. Graikijoje ir Romoje — visų dievų šventykla; 2. kurio nors rel. kulto dievų visuma; 3. monumentalus pastatas, kuriame laikomi žymių žmonių palaikai. orfizmas: 1. filos. rel. doktrina (pagal tradiciją siejama su Orfėju), susijusi su mistiniu Dioniso kultu, skelbianti žmogaus prigimties dvilypumą, pomirtinio pasaulio ir metempsichozės koncepcijas; 2. XX a. 2 dešimtmečio modernistinės dailės kryptis, artima abstrakcionizmui; būdinga ryškių spalvų, šviesos efektų, ritmo akcentavimas. okazionalizmas [pranc. occasionnalisme < lot. occasio — proga, dingstis]: 1. XVII a. idealistinės filosofijos kryptis, rel. požiūriu sprendusi R. Dekarto iškeltą kūno ir sielos dualizmo problemą; 2. lingv. neįprastos darybos žodis, kurio reikšmė suprantama tik kontekste su kt. žodžiais, pvz., „Tai margumas genelio, tai genùmas genelio” (liet. liaudies daina). nòmas2 [gr. nomos — gaida, melodija, motyvas], sen. graikų daina, rel. giesmė, atliekama, pritariant forminga arba aulu. nimbas [lot. nimbus — debesis, ūkas], budistų ir krikščionių rel. dailėje — šventumo, dieviškumo simbolis; aplink dievo, šventojo arba angelo galvą spinduliuojantis ratilas, kryžius, trikampis. nazaretiẽčiai [vok. Nazarener], vokiečių ir austrų tapytojų grupuotė, kūrusi (daugiausia rel. tematikos kūrinius) XIX a. 2—3 dešimtmetyje Vienoje ir Romoje. namãzas [turkų k. namaz < persų k. nämäz], musulmonų rel. apeiga: 5 kartus per dieną kalbama malda, prieš kurią atliekamas ritualinis apsiplovimas. mulà [arab. mavla — ponas], musulmonų dvasininkas; užsienio Rytų šalyse — mokytojas, rel. teisės ir islamo doktrinos aiškintojas; renkamas tikinčiųjų bendruomenės. motèt‖as [pranc. motet < mot — žodis], daugiabalsės vokalinės muzikos žanras; ~ai kuriami dažn. pagal rel. tekstą; būdinga išplėtota forma, sudėtinga polifoninė technika. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai