lãtrija [gr. latreia — tarnyba], rel. ko nors garbinimas kaip dievo; katalikų teologijoje — dievui rodoma pagarba, dievo garbinimas.
|
||||
lãtrija [gr. latreia — tarnyba], rel. ko nors garbinimas kaip dievo; katalikų teologijoje — dievui rodoma pagarba, dievo garbinimas. laudà [it. giesmė], XIII—XVI a. it. rel. himnas; iš pradžių buvo vienbalsis, XV—XVI a.— daugiabalsis homofoninis. kùltas [lot. cultus — garbinimas]: 1. rel. veiksmai (maldos, aukų aukojimas, užkeikimai, giesmės), kuriais siekiama antgamtinių jėgų, dievybės palankumo; 2*. perdėtas ko nors garbinimas, idealizavimas (asmenybės Δ, daiktų Δ, grožio Δ). konveñtas [lot. conventus — susirinkimas, sueiga]: 1. įstatymų leidybos organas, kuris buvo šaukiamas įv. šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti; 2. katalikų bažnyčioje — rel. ordino vienuolių, įgaliotų spręsti svarbiausius ordino reikalus, susirinkimas; tų vienuolių visuma. kongregãcij‖a [lot. congregatio — sujungimas, ryšys]: 1. susirinkimas, organizacija; 2. katalikų vienuolių ir pasauliečių bendruomenių, kurių nariai vadovaujasi bendrais įžadais, rel. susivienijimas; 3. Vatikane — popiežiaus kurijos įstaiga; nuo 1967 metų yra 10 ~ų; 4. vienodų įstatų vienuolynų sąjunga; 5. Anglijos universitetuose — akademinis susirinkimas, turintis patariamojo organo teises. konfirmãcija [lot. confirmatio — sutvirtinimas]: 1. kai kuriose burž. šalyse — teismo nuosprendžio patvirtinimas, vykdomas aukščiausios valdžios organo; 2. katalikų ir stačiatikių sutvirtinimo sakramentas, teikiamas 7—12 metų vaikams; 3. 14—16 m. jaunuolių priėmimas į protestantų rel. bendruomenę; 4. popiežiaus teisė tvirtinti vyskupus; vyskupų tvirtinimas. kizilbãšiai [turkų k. kizilbas — raudongalvis], šiitų pravardė, atsiradusi XV a. II pusėje per rel. karus su sunitais; duota pagal raudoną galvos apdangalą, kurį dėvėjo šiitų kariai. kancionãlas [lot. cantionale < cantio — giesmė], rel. giesmių rinkinys. jansenizmas, Olandijos rel. srovė (katalikybės atmaina, artima kalvinizmui) ir religinis visuomeninis judėjimas Prancūzijoje XVII—XVIII a.; pradininkas ol. teologas K. Jansenas (Jansen; 1585—1638). interimas [lot.interim — tuo tarpu], laikinas laikotarpis arba padėtis, pvz., laikinas rel. ginčų tarp katalikų ir protestantų nutraukimas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V 1548 potvarkiu. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai